Daiktinė teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Daiktinė teisė – civilinės teisės pošakis; visuma teisės normų, reguliuojančių daiktų, daiktinių prievolių ir daiktinių teisių teisinį režimą.

Daiktinė teisė skirtingai nei prievolių teisė, pagal kurią sudarius naujus susitarimus, gali kilti naujos sutarčių rūšys, formos, nustato formos reikalavimus.

Teisės principai[taisyti | redaguoti kodą]

Daiktinės teisės principai:

  • viešumas – daiktinės teisės turi būti žinomos, viešai prieinamos. Tam sukurti specialūs registrai (nekilnojamo ir kilnojamo turto, hipotekos, žemės kadastras ir kt.)
  • absoliutumas – valdytojo daiktinės teisės kitų atžvilgiu yra absoliučios, kiti turi besąlygiškai jų paisyti. Prievolių teisėje teisės yra santykinės, kadangi koresponduoja su kitos šalies teisėmis bei pareigomis
  • individualumas – daiktinės teisės priklauso tik konkretaus daikto savininkui, valdytojui,
  • daiktinių teisių skaičiaus ribotumas – daiktinių teisių sąrašas yra baigtinis
  • abstrakcijos principas – susitarimo sudarymas ir vykdymas yra atskiri teisiniai momentai, atskirti (t. y. abstrahuoti) vienas nuo kito; pvz., sudaryta sutartis gali negalioti, o daiktinis, faktinis įvykdymas turėti teisinę galią.