Francisco Goya

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Franciskas Goja
isp. Francisco José de Goya y Lucientes
Vicente López Portaña - el pintor Francisco de Goya.jpg
Francisco Goya
Gimė: 1746 m. kovo 30 d.
Fuendetodas, Ispanija
Mirė: 1828 m. balandžio 16 d. (82 metai)
Bordo, Prancūzija
Tautybė: ispanas
Veikla: ispanų tapytojas, graviruotojas
Commons-logo.svg Vikiteka: Francisco GoyaVikiteka

Franciskas Goja (isp. Francisco Goya; pilnas vardas: isp. Francisco José de Goya y Lucientes, 1746 m. kovo 30 d. – 1828 m. balandžio 16 d.) – garsus ispanų dailininkas ir grafikas (litografija). Jis laikomas paskutiniu iš senųjų klasikinių dailininkų ir pirmuoju iš naujosios kartos.

Goja taip pat buvo oficialus Ispanijos karališkosios šeimos portretų tapytojas.

Šiuo metu didelė dalis dailininko darbų yra saugomi Museo del Prado muziejuje Madride.

Tarp žinomiausių Gojos paveikslų yra Juodųjų piešinių ciklas, nutapytas ant vidinių namo sienų ir išsiskyręs groteskiškais, siaubingais vaizdais.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]
Karolis IV Ispanas ir jo šeima

Franciskas Goja gimė 1746 m. Fuendetode, Aragone, Ispanijoje, ten ir praleido savo vaikystę. Jo tėvų vardai buvo José Benito de Goya y Franque ir Gracia de Lucientes y Salvador. Apie 1749 m. jie persikėlė gyventi į Saragosą. Goja lankė Escuelas Pias mokyklą, kur užmezgė stiprią draugystę su Martin Zapater. Jų korespondencija vėliau tapo svarbiausiu šaltiniu, siekiant suprasti Gojos karjeros pradžią.

Keturiolikos metų Goja ėmė mokytis dailės pas José Luzán. Persikėlęs į Madridą studijavo pas dailininką Anton Raphael Mengs, kuris buvo populiarus tarp karališkosios šeimos narių. 1763 m. ir 1766 m. Jis mėgino įstoti į Karališkąją vaizduojamosios dailės akademiją, tačiau buvo nepriimtas.

Po šių įvykių Goja iškeliavo į Italiją, kur 1771 m. Parmoje vykusiame dailės konkurse laimėjo antrąją vietą. Tais pačiais metais jis grįžo į Saragosą ir ištapė dalį Pilar bazilikos kupolo. Jis ėmė mokytis pas Francisco Bayeu y Subías. Tuo metu jo piešiniuose ėmė atsirasti subtilios tonacijos, dėl kurių jis vėliau tapo gerai žinomas.

Branda ir sėkmė[taisyti | redaguoti kodą]

1773 m. liepos 25 d. Goja vedė savo dailės mokytojo Bayeu seserį Josefą, kurią jis pats vadino „Pepa“. Ši santuoka ir bendravimas su Francisco Bayeu padėjo Gojai gauti dailininko darbą Karališkajame gobelenų fabrike. Per penkerius metus jis sukūrė 42 raštus, kurie daugiausia buvo panaudoti akmeninėms kolonoms papuošti naujose Ispanijos monarchų rezidencijose. Tai atkreipė monarchų dėmesį į jo dailininko talentą. Taip pat Goja nutapė paveikslus San Francisco El Grande bažnyčios altoriui, o tai pagaliau leido jam tapti Karališkosios vaizduojamosios dailės akademijos nariu.

Karališkosios šeimos dailininkas[taisyti | redaguoti kodą]
Juanito Apiñani greitis ir drąsa Madrido arenoje, iš serijos La Tauromaquia 1815-16 m.

1783 m. Floridablankos grafas, karaliaus Karolio III favoritas, pavedė Gojai nutapyti jo portretą. Per jį Goja susipažino su princu don Luisu, su kuriuo vėliau praleido dvi vasaras, tapydamas princo ir jo šeimos paveikslus. XVIII a. devintajame dešimtmetyje Goja tapė Osunos grafų, karaliaus ir kitų didikų portretus.

1786 m. Karolis III Gojai skyrė dailininko vietą su pastoviu atlyginimu. Po karaliaus mirties ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, valdant Karoliui IV, Goja pasiekė didžiausią populiarumą tarp karališkosios šeimos narių. 1799 m. Goja gavo Pirmojo dvaro dailininko vietą su 50 000 realių atlyginimu. Jis tapė karalių ir karalienę, karališkąją šeimą, princą Manuel de Godoy ir kitus kilminguosius. Šie portretai išskirtini tuo, kad juose nemeilikaujama, pvz., paveikslo Karolis IV Ispanas ir jo šeima kairėje pusėje Goja nutapė save su molbertu pasislėpusį šešėlyje. Daugybė meno interpretatorių mano, jog šis paveikslas – satyriškas, o Théophile Gautier sakė, kad paveiksle nutapyti žmonės atrodo lyg „kepėjas su žmona, ką tik laimėję loteriją“.

Liga ir kurtumas[taisyti | redaguoti kodą]

1792–1793 m. Goja susirgo neišaiškinta liga, dėl kurios prarado klausą. Jis tapo užsidaręs ir linkęs į savistabą. Dar sveikdamas jis ėmėsi kelių eksperimentinių paveikslų. Šis naujoviškas menas – piešiniai, tapyti paveikslėliai ir graviūros – 1799 m. buvo išleisti pavadinimu Kapričai (isp. Los Caprichos). Tuo pat metu jis tapė ir portretus bei religinius paveikslus.

Tolimesnis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]
1808 m. gegužės trečioji: Madrido gynėjų egzekucija, 1814 m., Prado muziejus

1808 m. į Ispaniją įžengė Prancūzijos kariuomenė. Nėra žinoma, kaip artimai Goja bendravo su prancūzais ir Juozapu Bonapartu, tačiau jis nutapė keletą paveikslų, vaizduojančių prancūzus. Vis dėlto kai į valdžią grįžo karalius Ferdinandas VII, Goja paneigė bet kokius ryšius su okupantais.

1812 m. Gojos žmona Josefa mirė. Tuo metu jis tapė paveikslus, vaizduojančius karą: 1808 m. gegužės trečioji: Madrido gynėjų egzekucija (isp. Los fusilamientos de la montaña del Príncipe Pío) ir 1808 m. gegužės antroji ir ruošė graviūras serijai Karo negandos (Los desastres de la guerra.

Nuo 1814 m. Goja gyveno su savo namų tvarkytoja Doña Leocadia ir jos nesantuokine dukra Rosario Weiss, kuri, galimas daiktas, buvo ir paties Gojos vaikas.[1] Iki 1819 m. jis daugiausia piešė užsakytus portretus ir dekoravo altorius, taip pat sukūrė seriją graviūrų La Tauromaquia, vaizduojančių bulių kautynes, bei ofortus Los Disparates.

1819 m., norėdamas nuo visų atsiriboti, nusipirko namą kaime prie Mansanarės upės, netoli Madrido. Čia gyvendamas jis sukūrė Juoduosius paveikslus, kurie išsiskyrė savo intensyvumu, vaiduoklių tematika, atspindėjo dailininko baimę išprotėti bei jo požiūrį į žmoniją. Kai kurie iš paveikslų, pvz., Saturnas, ryjantis savo sūnų, buvo nupiešti tiesiai ant sienų svetainėje ir valgomajame.

1824 m. Goja išvyko iš Ispanijos į Bordo Prancūzijoje. 1826 m. Trumpam atkeliavo į Ispaniją, bet greitai ir vėl gįžo į prancūziją, kur ir mirė 1828 m. Ten jį ir palaidojo, tačiau 1919 m. palaikai buvo perkelti į Karališkąją šv. Antonijaus iš Floridos koplyčią Madride.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Kiemas su bepročiais, 1794 m.

Goja tapė Ispanijos karališkąją šeimą, tarp jų karalius Karolį IV Ispaną ir Ferdinandą VII. Jo kūrybos temos variavo nuo linksmų švenčių piešinių gobelenams iki karo vaizdų ir lavonų. Šis tapybos temų pakitimas atspindėjo jo vis niūresnį charakterį. Gyvenimo pabaigoje jis nuo visų atsiskyrė ir ėmė tapyti tamsius paveikslus, pilnus beprotybės, įniršio, fantazijos. Paveikslo priešakyje jis dažnai nupiešdavo save patį.

Maja[taisyti | redaguoti kodą]

Du garsiausi Gojos paveikslai yra Nuoga maja (isp. La maja desnuda) ir Apsirengusi maja (isp. La maja vestida). Juose vaizduojama ta pati moteris, gulinti tokia pačia poza. Paveikslai skiriasi tik tuo, kad viena moteris nuoga, kita apsirengusi. Paveiksluose nėra alegorinių ar mitologinių užuominų, todėl nupiešta moteris laikoma pirma pasaulietiška tikro dydžio nuoga moterimi Vakarų mene.[2]

Tikroji Majos asmenybė tiksliai nežinoma. Labiausiai paplitusios nuomonės, kad tai Albos hercogienė, su kuria Goja, manoma, turėjo romaną, arba Pepita Tudó, Manuel de Godoy meilužė. Nei viena šių teorijų nebuvo patvirtinta, nes nutapyta moteris atrodo lyg surinkta iš skirtingų žmonių bruožų.

Šie paveikslai niekuomet nebuvo publikuoti viešai, kol Goja dar buvo gyvas. Juos saugojo Manuel de Godoy, Ispanijos Ministras Pirmininkas bei karalienės Marijos Luizos favoritas.[3] 1808 m. Godoy prarado savo galią ir jo turtus pasiėmė Ferdinandas VII. 1813 m. Ispanijos inkvizicija konfiskavo abu paveikslus kaip nešvankius, vėliau, 1836 m. grąžino juos San Fernando vaizduojamosios dailės akademijai.[4]

Tamsus periodas[taisyti | redaguoti kodą]
Kapričas Nr. 43. Proto miegas pažadina pabaisas ((isp. El sueño de la razón produce monstruos).

Savo sveikimo metu, 1793–1794 m., Goja ant skardos nutapė vienuolika mažų paveikslėlių, žinomų pavadinimu Fantazijos ir pramanai. Jie žymi stiprų posūkį Gojos mene. Šiuose piešiniuose daugiau nebėra populiarių festivalių, bet atsirado tamsi ir dramatiška fantazijos ir košmarų tema. Kūrinys Kiemas su bepročiais (isp. Corral de locos) – siaubinga vienatvės, baimės, susvetimėjimo vizija. Mūro ir plieno vartų fone, nutapyti pacientai ir vienas sargybinis. Pacientai daro įvairias išraiškas, sėdi, galynėjasi. Paveikslo viršus išnyksta saulės šviesoje, kuri tik pabrėžia nutapytos scenos niūrumą. Paveikslas gali buti suprantamas kaip kaltinimas tuo metu populiariam bepročių gydymui baudžiant, laikant juos su nusikaltėliais, verčiant nešioti sunkius antrankius, kankinant. brutalumas nukreiptas prieš kalinius, nesvarbu ar jie būtų nusikaltėliai, ar bepročiai, buvo dažna tema vėlesnėje Gojos tapyboje.

Baigdamas šį paveikslą, Goja pats buvo atsidūręs ties fizinio ir psichinio išsekimo riba. Vienas amžininkas sakė, kad „kurtumas ir triukšmas galvoje negerėja, tačiau jis ėmė geriau regėti“. Goja toliau tapė tamsius paveikslus, kuriuos užbaigė Juodųjų paveikslų serija ir kūriniu Saturnas, ryjantis savo vaikus.

Kapričai[taisyti | redaguoti kodą]

1799 m. Goja išleido aštuoniasdešimties graviūrų seriją, pavadinimu Kapričai (isp. Los caprichos), kurie, anot dailininko, vaizdavo „nesuskaičiuojamas silpnybes ir kvailystes, kurias galima atrasti bet kurioje civilizuotoje visuomenėje“.[5] Gojos darbuose pavaizduotos niūrios vizijos dalinai paaiškinamos šia antrašte: Proto miegas pažadina pabaisas (isp. El sueño de la razón produce monstruos). Vis dėlto, šios graviūros nėra labai niūrios ir jose dažnai galima pastebėti satyrinį Gojos humorą. Jis išjuokia įvairias silpnybes – tiek vyraujančius preitarus, valdančiosios klasės menką išprusimą ir nesavarankiškumą, mokytojų ydas, vedybines klaidas ir racionaus mąstymo nykimą.

Juodieji paveikslai ir Karo negandos[taisyti | redaguoti kodą]
Saturnas, ryjantis savo sūnų (isp. Saturno devorando a su hijo)

1819 m. Goja nusipirko namą, pavadinimu Kurčiojo namai (isp. Quinta del Sordo), kur, ant drobių ir ant sienų, nutapė daug neįprastų paveikslų. Vienas garsiausių – Saturnas, ryjantis savo sūnų (isp. Saturno devorando a su hijo). Paveikslas vaizduoja graikų-romėnų mitologinį siužetą apie dievą Saturną, ėdantį savo vaiką. Šio paveikslo prasmė aiškinama kaip užuomina, į Ispaniją draskančius pilietinius neramumus. Taip pat jis vertinamas kaip „esmingiausias, norint suprasti žmogaus būseną moderniais laikais, taip pat, kaip Mikelandželo ištapytos Siksto koplyčios lubos būtinos, norint suprasti XVI a. esmę“.[6]

Šis paveikslas su Saturnu yra vienas iš keturiolikos, priklausančių Juodųjų paveikslų serijai. Po Gojos mirties šie paveikslai buvo perkelti nuo sienų ant drobės ir išliko kaip vieni geriausių kūrinių, atspindinčių jo gyvenimo pabaigą, kai jau buvo beveik kurčias ir dalinai išprotėjęs. Dauguma šių darbų saugomi Prado muziejuje Madride.

Po 1810 m. Goja sukūrė seriją akvatintų, pavadinimu Karo negandos (isp. Los desastres de la guerra), vaizduojančių scenas iš Prancūzijos-Ispanijos karo. Šie darbai neįprastai keliantys nerimą, kartais klaikiai atvaizduoja karo lauko siaubą. Jie nebuvo parodyti viešai iki 1863 m., kai nuo Gojos mirties buvo praėję trisdešimt penkeri metai.

Įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Gojos kūryba padarė didžiulę įtaką vėlesnėms kūrėjų kartoms. Ji laikoma tarsi pirmu ženklu, pranašaujančiu modernistų judėjimus.

Enrique Granados sukūrė siuitą pianinui (1911 m.), o vėliau ir operą (1916 m.), kurias abi pavadino Goyescas, nes jos buvo įkvėptos garsiojo dailininko darbų. Mario Castel Nuovo Tedesco pagal Kapričus parašė dvidešimt keturias dainas klasikinei gitarai, o Gian Carlo Menotti – operą Goya (1986 m.). 1988 m. amierikiečių muzikinio teatro kompozitorius Maury Yeston išleido miuziklą Goya: A Life In Song. Taip pat dailininkas įkvėpė Michael Nyman operą Facing Goya (2000 m.) ir yra pagrindinis personažas Clive Barker pjesėje Colossus (1995 m.) ir Antonio Buero Vallejo pjesėje El sueño de la razón (1970 m.).

Keletas filmų taip pat vaizduoja Gojos gyvenimą: trumpametražis filmas Goya (1948), The Naked Maja (1958), Goya, historia de una soledad (1971), Goya in Bordeaux (1999), Volavérunt (1999), Goya : Awakened in a Dream (1999) ir Goya's Ghosts (2006).

Candle Hat, Billy Collins poema, pirmą kartą publikuota 1998 m. rinkinyje Picnic, Lightning yra apie Gojos paveikslą Autoportretas studijoje.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

  1. „Rosario Weiss“. Jose de la Mano Madrid Art Gallery. http://www.josedelamano.net/pages/rosarioweiss_b.html.
  2. Licht, Fred, page 83, 1979.
  3. ^ The unflinching eye., The Guardian, October 2003
  4. Museo del Prado, Catálogo de las pinturas, 1996, p. 138, Ministerio de Educación y Cultura, Madrid, ISBN 84-87317-53-7
  5. The Sleep of Reason Linda Simon (www.worldandi.com). Retrieved 2 December 2006.
  6. Licht, Fred, page 167, 1979.

Vikiteka