Francisco de Zurbarán

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šv. Lukas, Surbarano paveikslo detalė. Spėjamas Surbarano autoportretas

Franciskas de Surbaranas (kitaip Fransiskas de Surbaranas, isp. Francisco de Zurbarán, 1598 m. lapkričio 7 − 1664 m. rugpjūčio 27 d.) – XVII a. ispanų baroko tapytojas. Daugiausiai vaizdavo vienuolius, dvasininkus ir krikščionių šventuosius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Franciskas de Surbaranas gimė Fuentė de Kantoso miestelyje Estremaduroje. Pakrikštytas 1598 m. lapkričio 7 d. Jis anksti parodė polinkį piešimui ir tėvai, kurie buvo smulkių pirklių šeima, nusiuntė jį apie 1614-15 m. mokintis į Sevilijos dailininko Pedro Díaz de Villanueva dirbtuves. Spėjama, kad piligrimavimo kelionės metu Surbaranas galėjo pabūvoti Italijoje. 1616 m. datuojamas pirmasis jo paveikslas „Nekaltas prasidėjimas“. Pirmasis darbas rodo, kad Surbaranas buvo mokomas natūralistinės ispanų dailės, kurioje išaugo visa karta reikšmingų Ispanijos tapytojų. Sekantis Surbarano pasirašytas darbas datuotas tik 1625 m. 1617-28 m. Surbaranas praleido Lerenos mieste, netoli gimtųjų vietų. Tikriausiai tai susiję su vedybomis 1617 m. Jo pirmoji žmona María Paet mirė 1624 m., porai buvo gimę 3 vaikai. 1625 m. Surbaranas vedė turtingą Lerenos miesto našlę Beatriz de Morales. Lerenoje dailininkas atlikinėjo religinius paveikslus apylinkės vienuolynams ir bažnyčioms.

1625 m. jis buvo užsakytas sukurti altorinį paveikslą Šv. Petro tema Sevilijos katedroje. 1626 m. Surbaranas pasirašė kontraktą 21 paveikslų serijai Šv. Petro Nolasko tema, kurie buvo skirti naujai pastatytam San Pablo el Real vienuolynui Sevilijoje. Šie paveikslai išgarsino dailininką. Maždaug tuo metu Surbaranas atliko keletą paveikslų Šv. Bonaventūro tema, aplankė Madride Diegą Velaskesą. 1629 m. Sevilijos miesto tarybos kvietimu Surbaranas persikėlė į Seviliją, kur gyveno iki 1658 m. 1639 m. mirė jo antroji žmona, o 1644 m. jis vedė trečiąkart, vėl pasiturinčią našlę Leonor de Tordera. 1630-ųjų viduryje Surbaraną lydėjo sėkmė, jis buvo pasiturinčiu žmogumi. 1638 m. dekoravo šventinį laivą, kurį Sevilijos miestas padovanojo karaliui. Tuo metu jis susilaukė vienintelio karališkojo užsakymo naujai pastatytuose Buen Retiro rūmuose Madride (neišlikę). Kartu tai buvo vieninteliai Surbarano paveikslai mitologinėmis-alegorinėmis temomis.

Vėlesniais metais Surbarano talentas smuko, jis pradėjo gauti mažiau užsakymų ir nuskurdo. Jo dailė rodė provincialumo ženklus. 1658 m. dailininkas persikėlė į Madridą ieškodamas užsakymų. Tačiau jau tuo metu negalėjo atlaikyti kitų dailininkų konkurencijos, buvo laikomas senamadišku lyginant su Bartolomé Esteban Murillo. Paskutiniu jo darbu laikomas 1662 m. paveikslas „Madona su Kūdikiu ir Šv. Jonu Krikštytoju“ (Bilbao muziejuje). Surbaranas mirė beveik visų užmirštas 1664 rugpjūčio 27 d. Madride. Buvo palaidotas Recoletos Agustinos Descalzos bažnyčioje. Vėliau bažnyča buvo nugriauta ir Surbarano kapas pražuvo. Surbarano dailės darbams būdingas tenebrizmas ir Karavadžo dailės bruožų įtaka. Temos išskirtinai religingos. Vienu žinomiausių jo darbų yra „Šv. Bonaventūras ir angelas“, kuriame vaizduojamas Šv. Bonaventūras, maldoje prašantis Dangaus pagalbos dėl naujo popiežiaus išrinkimo, ir vizijoje jam pasirodantis angelas su patarimu.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Francisco de Zurbarán – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka