Pūdymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pūdymassėjomainos laukas, neapsėtas (suartas, neapžėlęs piktžolėmis) per visą augalų vegetacijos laikotarpį arba nemažą jo dalį. Padeda didinti dirvožemio derlingumą, gerinti žemės ūkio produkcijos kokybę; pagrindinis ekstensyviosios žemdirbystės sistemos elementas.

Grynasis pūdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Per visą vegetacijos laikotarpį neapsėtas pūdymas vadinamas grynuoju. Jeigu jis intensyviai dirbamas, dirvoje daugėja augalų maisto medžiagų, nyksta piktžolės ir augalų kenkėjai. Grynasis pūdymas pirmąkart giliai suariamas rudenį, nuėmus anksčiau augusius kultūrinius augalus (juodasis pūdymas), arba kitų metų pavasarį (ankstyvasis pūdymas). Antrojo grynojo pūdymo arimo (seklesnio) metu vasaros pradžioje į dirvą suverčiama mėšlo, mineralinių trašų. Trečiąkart pūdymas ariamas (giliai) 3–4 savaites prieš žiemkenčių sėją (pūdymo kartojimas). Laikotarpiu tarp arimų grynasis pūdymas dar yra kultivuojamas, akėjamas, voluojamas. Vietose, eroduojamose vėjo, grynajame pūdyme praktikuojama speciali agrotechnika. Grynasis pūdymas (dažniausiai stepėse) su aukštaūgių kultūrinių augalų, tokių kaip kukurūzai, saulėgrąžos, juostomis, saugančiomis jį nuo vėjo erozijos, sulaikančiomis sniegą, vadinamas kulisiniu.

Lietuvoje bei kituose miškų zonos kraštuose grynasis pūdymas ruošiamas žiemkenčiams, o stepių zonoje – vasariniams kviečiams.

Užimtasis pūdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Anksti nuimamais (daugiausia žaliajai masei) kultūriniais augalais apsėtas pūdymas vadinamas užimtuoju. Dažniausiai jame auginami mišiniai (vikių ir avižų, vikių, avižų ir saulėgrąžų, pašarinių žirnių ir avižų), lubinai, ankstyvosios bulvės, kukurūzai, saulėgrąžos, žirniai. Šie augalai nuimami likus 3–4 savaitėms iki žiemkenčių sėjos; per tą laiką pūdymas spėja susigulėti. Užimtasis pūdymas paplitęs nejuodžemio ir miškastepių zonose, kur esama pakankamai drėgmės.

Sideracinis pūdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Sideraciniu vadinamas ankštiniais augalais, kurie paskui užariami, apsėtas pūdymas.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Grynasis pūdymas atsirado su pūdymine žemdirbystės sistema, Europoje išsilaikiusia iki XVXVI a., Pietų Rusijoje – iki XIX a. pabaigos. XX a. pradžioje grynasis pūdymas užėmė didelius plotus sausringose vietose (JAV, Kanadoje, Argentinoje, Australijoje); ten jis sudarė javų sėjomainos agrotechninį pagrindą. 1980 m. Tarybų Sąjungoje grynasis pūdymas užėmė maždaug 5 % ariamosios žemės (daugiausia Pietų Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze, Šiaurės Kazachijoje, Sibiro pietuose).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pūdymas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 255 psl.