Nikolajus Maras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Nikolajus Maras
rus. Николай Яковлевич Марр
Marr.jpg
Gimė: 1864 m. gruodžio 25 d.
Kutaisis
Mirė: 1934 m. gruodžio 20 d. (69 metai)
Leningradas
Veikla: rusų archeologas, istorikas, kaukaziečių kalbų tyrinėtojas
Alma mater: Peterburgo universitetas

Nikolajus Maras (rus. Николай Яковлевич Марр, 1864 m. gruodžio 25 d. Kutaisis1934 m. gruodžio 20 d. Leningradas) – rusų archeologas, istorikas, kaukaziečių kalbų tyrinėtojas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tėvas škotų botanikas Džeimsas Maras, įsteigęs Kutaisio botanikos sodą. 1890 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. Nuo 1909 m. šio universiteto profesorius. 1912 m. Peterburgo mokslų akademijos, vėliau TSRS mokslų akademijos narys.

Mokslinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausia tyrinėjimų sritis – armėnų ir gruzinų filologija. Ištyrė ir paskelbė armėnų ir gruzinų senosios literatūros paminklų, pradėjo leisti senovinių tekstų šiomis kalbomis leidinių seriją (13 t. 1900-1913 m.). Tyrinėjo kaukaziečių kalbas (abchazų, kartvelų ir kitas), Kaukazo istoriją, archeologiją ir etnografiją, bandė tyrinėti kalbos kilmę, prokalbę, senovės kalbų genealoginius ryšius. Iš pradžių sekė jaunagramatikių tradicijomis. Buvo įsitikinęs, kad iš dabartinės kalbos būklės galima spręsti apie seniausią jos raidos sluoksnį – pirmąją primityvaus žmogaus kalbą, ir kad kalbos plėtojasi pakopomis – nuo žemesnio raidos laipsnio eina prie aukštesnio. Mėgino nustatyti kalbų hierarchinę eilę, kurioje aukščiausią vietą užimančios indoeuropiečių ir semitų kalbų grupės. 1908 m. ištyrė vadinamąją jafetitų kalbų grupę (iš pradžių kaukaziečių kalbas, 1920 m. dar ir baskų, etruskų, hetitų), sukūrė šių kalbų giminystės teoriją.

Marizmas[taisyti | redaguoti kodą]

1924 m. pasiskelbė marksizmo šalininku kalbotyroje, 1926 m. paneigė savo ankstesnius darbus, atmetė lyginamąjį kalbų tyrinėjimo metodą, laikė jį buržuaziniu mokslu, nesuderinamu su marksizmu, indoeuropeistiką – kolonializmo ir rasizmo ideologijos instrumentu. Sukūrė naująją kalbotyros kryptį, vadinamąjį marizmą – kalba esanti tam tikros visuomeninės ir ekonominės formacijos antstatas, turintis klasinį pobūdį. Kalba kintanti kartu su visuomenės struktūra ir jos ekonomine baze. Egzistuojančios ne tautų, bet tam tikrų visuomenės sluoksnių kalbos. Sukūrė teoriją apie kalbų kryžiavimąsi. Atmetė prokalbės terminą, teigė, kad kalbos atsiranda kryžiavimosi, liejimosi būdu. Šiuo būdu iš keturių pirminių garsų elementų (sal, ber, jon, roš) atsiradusios visos kalbos. Veikaluose vis dėlto pabrėžė sinchroninių tyrinėjimų, kalbų tipologijos, sociolingvistikos svarbą.

Tarybinės valdžios propaguojama marizmo teorija 1930-1949 m. plačiai taikyta įvairiose kalbotyros srityse, po Antrojo pasaulinio karo ši teorija neigiamai veikė lietuvių kalbotyros raidą. Po N. Maro mirties jo idėjas plėtojo marizmo sekėjai (Ivanas Meščianinovas, S. Kancelsonas, M. Guchmanas). Kitose valstybėse ši teorija atmesta kaip nemokslinė. TSRS marizmas pasmerktas 1950 m. po J. Stalino kritiško straipsnio.[1]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Избранные работы, т. 1-5, М. – Л., 1933-37.
  • Яфетидология. М., 2002.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nikolajus Maras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 331 psl.