Europos Sąjungos plėtra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Europos Sąjunga
Europos Sąjunga

Pilietybė
Kultūra
Demografija
Ekonomika
Švietimas
Plėtra
Istorija
Kalbos
Politikos sritys
ES teisė
ES institucijos

Europos Sąjunga po savo susikūrimo keletą kartų sėkmingai plėtėsi priimdama naujus narius. Plėtros procesas nėra sustojęs ir ateityje planuojama priimti dar daugiau naujų narių. Nuolatinė Europos Sąjungos plėtra kelia vis daugiau klausimų dėl jos plėtros ribų – ar Europos Sąjunga turėtų apsiriboti geografine Europa, ar naujų narių priėmimas neparalyžiuos ir taip sudėtingo sprendimo priėmimo mechanizmo?

Paskutinis plėtros etapas, kai Europos Sąjunga prasiplėtė iki 28 narių pareikalavo ES institucijų reformų bei paskatino Lisabonos sutarties, kurią ratifikavo visos šalys narės 2009 m., sudarymą.

Europos Sąjungos plėtra įvairiais metais.

Įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji plėtra į rytus 1990 m[taisyti | redaguoti kodą]

Principinis sprendimas išplėsti Europos Sąjungą į Centrinę ir Rytų Europą buvo priimtas 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje. Tuo pat metu buvo patvirtinti ir kriterijai, kuriuos turi atitikti šalys, pretenduojančios tapti Europos Sąjungos narėmis („Kopenhagos kriterijai“):

  • politinis kriterijus: stabilios politinės institucijos garantuojančios demokratiją, teisės viršenybė, žmogaus teisės, pagarba mažumų teisėms;
  • ekonominis kriterijus: veikianti rinkos ekonomika, galinti išlaikyti konkurencinį spaudimą Europos Sąjungos rinkoje;
  • acquis communautaire perėmimo kriterijus: šalies kandidatės sugebėjimas perimti esančius reikalavimus, nustatytus Europos Sąjungos viduje.

1990 m. po Vokietijos suvienijimo, į Europos Sąjungą įjungiama buvusi Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika)

Antroji plėtra į Šiaurės ir Rytų Europą 1995 m[taisyti | redaguoti kodą]

1995 m.: Austrija, Suomija, Švedija;

Trečioji plėtra į rytus 2004 m[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos pašto ženklas, skirtas 2004 m. Europos Sąjungos plėtrai ir Lietuvos Respublikos priėmimui į ją

2004 m. įstoja Vidurio, Rytų Europos ir Baltijos šalys: Čekija, Estija, Kipras (išskyrus šiaurinę salos dalį), Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija.

Ketvirtoji plėtra į rytus 2007 m[taisyti | redaguoti kodą]

2007 m. sausio 1 d. pagal pasirašytą stojimo sutartį prie Europos Sąjungos prisijungė Bulgarija ir Rumunija.

Penktoji plėtra į pietus 2013 m[taisyti | redaguoti kodą]

2013 m. liepos 1 d. įstoja Kroatija.

Valstybės kandidatės[taisyti | redaguoti kodą]

Valstybės kandidatės statusą turi Makedonija, Islandija, Turkija, Serbija, Albanija ir Juodkalnija.

2004 m. gruodžio 16-17 d. Europos Vadovų Taryba remdamasi Europos Komisijos pranešimu, nusprendė pakviesti dėl stojimo į ES derėtis Turkiją. Derybos pradėtos 2005 m. spalio 3 d.

2004 m. kovo 22 d. Makedonija Dubline pateikė prašymą tapti ES nare. 2004 m. gruodžio 16-17 d. ji buvo pakviesta Europos Vadovų Tarybos derėtis dėl stojimo į ES. Šiuo metu yra sunkumų dėl tautinių mažumų reikalų (dėl albanų kaip ir Serbijoje). 2005 m. gruodžio 15 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Makedonija tapo oficialia kandidate tapti ES nare.

Dar kelios stiprios Europos valstybės nėra įstojusios į Europos Sąjungą − Norvegija, Šveicarija, Islandija, Lichtenšteinas. Norvegija ir Šveicarija mėgino pradėti derybas dėl stojimo (Norvegija – net du kartus), tačiau derybos nutrūko dėl referendumuose stojimui nepritarusių piliečių. Šiuo metu minėtos valstybės yra EFTA narės

Europos mažosios valstybės (San Marinas, Andora, Monakas) tikriausiai niekada neįstos į Europos Sąjungą, kadangi jų specialūs įstatymai prieštarauja ES standartams. Vatikanas taip pat neturėtų stoti į sąjungą dėl savo unikalaus statuso.

Potencialios kandidatės[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Kosovas ir Bosnija ir Hercegovina galėtų įstoti dar iki 2020 m., jei pagerės ekonominė padėtis, atslūgs etninė įtampa. Viršūnių Susitikime Salonikuose 2003 m. kaip vienas iš svarbiausių ES plėtros tikslų buvo nustatyta buvusios Jugoslavijos valstybių integracija.

Kitos kandidatės[taisyti | redaguoti kodą]

Oficialiai daugiau valstybių kandidačių nėra. Pastaruoju metu Ukraina, Moldova ir Gruzija yra pareiškusios sieksiančios įstojimo į ES.

Plėtros motyvai[taisyti | redaguoti kodą]

Ekonominės priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

  • bendrosios ES rinkos, prekybos plėtra ir augimas,
  • rinkų bei eksporto plėtra,
  • galimybės keistis ištekliais (žmogiškaisiais, gamtos ištekliais bei kt.),
  • regiono konkurencingumo stiprinimas (Kinijos, JAV bei kitų esamų ir būsimų supervalstybių atžvilgiu).

Politiniai motyvai[taisyti | redaguoti kodą]

Vinstonas Čerčilis 1946 m. išskyrė šiuos pagrindinius motyvus:

  • santarvė: demokratinė Europa – kaip alternatyva nacionalinėms valstybėms;
  • saugumas ir taika: atskiros valstybės iki 1945 m. taip ir nesugebėjo išvengti karų;
  • laisvė ir mobilumas: laisvas prekių (kapitalo, paslaugų, asmenų) judėjimas, keitimasis informacija bei idėjomis, nuomonėmis;
  • ekonominė gerovė: didesnis ekonominis stabilumas ir aiškesnės perspektyvos;
  • bendra įtaka ir potenciali galia: kartu ES valstybės akumuliuoja didesnius išteklius ir pasižymi didesne įtaka tokių valstybių kaip JAV, Rusija, Kinija atžvilgiu nei veikdamos atskirai ir žiūrėdamos vien tik savo interesų.

Vikiteka