Nesavastingumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

    
Budizmas

Dharma Wheel.svg

Pagrindai

Keturios tauriosios tiesos
Taurusis aštuonialypis kelias
Trys brangenybės

Pagrindinės sąvokos

Trys būties požymiai
Dievo samprata budizme
Devyni vienijantys teiginiai
Dharma · Skandha · Šūnjata
Atbudimas · Nirvana · Atgimimas
Samsara · Sąlygotoji kilmė · Karma

Veikėjai ir vietovės

Mitologija · Sidharta Gautama
Buda · Bodhisatva
· Budos mokiniai ·
Piligrimystės vietovės

Mokyklos

Theravada
Hinajana · Mahajana
Vadžrajana · Lamaizmas
Dzenas

Tekstai

Tripitaka · Pali kanonas
Mahajanos sūtros

Terminai ir vardai

Sanskritiškos kilmės
Pali kalbos kilmės

Dharma Wheel.svg

Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Nesavastingumas (skr. anātman, pali anatta) – terminas, apibūdinantis kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties – nemirtingo, vientiso ir nepriklausomo pagrindo, kuris būtų nekintantis ir amžinas. Pali budizmo raštai mini, kad visos gyvos būtybės susidaro iš penkių dalių vadinamų skandhais, kurie neturi savasties.

Budistų požiūris[taisyti | redaguoti kodą]

Budistai užduoda klausimą: kaip gali egzistuoti kažkoks nekintantis esminis pagrindas, toks kaip atmanas, jeigu kartu su Visata viskas nuolatos keičiasi? Toks klausimas iliustruoja budizmo požiūrį, pagal kurį nėra jokio ego, super sielos, nemirtingos šerdies, kuri būtų nekintanti ir nemirtinga, nes viskas nuolatos kinta ir priklauso nuo kitų sudaromųjų dalių.

Theravados budizmas ir nesavastingumas[taisyti | redaguoti kodą]

Priešingai nuo brahmaniškų teorijų, Budos įžvalga sako, kad nėra jokios prielaidos esminės sielos, amžinojo pagrindo, induizme vadinamo atmanu, egzistavimui. Buda detaliai dėstė priešingą požiurį, vadinamą anatman: neegzistuoja jokia vidinė, tikra, esminė dvasinė asmenybė. Šis jo mokymas grįstas visuotiniu priežastingumu. Ir dėstomas ne nihilistiškai kalbant apie „nerealumą“, bet aiškinant kodėl kalbama apie savastingumą ir kaip matyti jį pozityviai integruotą gyvenimiškosios patirties protinių – fizinių veiksnių priežastinio sąryšio visumoje. Patį priežastinį sąryšį Buda dėsto analizuodamas sąlygotąją kilmę.

Štai kaip Buda sako Dhamapadoje (XX sk. „Apie kelią“, 277–279):

"Visa, kas sudaryta,– laikina… Visa, kas sudaryta, kelia skausmą… Visa kas sudaryta, neturi savasties; kas savo įžvalgos akimi tai suvokė, daugiau nebekentės. Štai kelias į tyrumą. " (Cit. pagal lietuvišką Dhammapada leidimą, iš pali vertė A. Beinorius)

Ši analizė remiasi giliu pažinimu, kad jutimų tarpusavio žaismė, sudaranti protinių – fizinių veiksnių turinį, yra tik tai kas yra. Kruopščiai analizuojant šiuos veiksnius kintamumo, nepastovumo ar nepasitenkinimo požiūriu, daroma išvada, kad juose nėra jokios prigimtinės asmeninės tapatybės. Šis supratimas veda į išmintį (panna), sunaikina troškimus (nirodha), ir išlaisvina (nibbana) iš prisirišimo prie norų/proto (čitta).

Jutimiškoji (nama – rūpa) asmenybė iš tiesų yra tik raida (tėkmė, evoliucija) visų „ją sudarančių“ natūralių elementų ir išoriškai nepasireiškiančių sąmonės polinkių, kuriuos į vieną visumą jungia atminties gija, besivyniojanti kartu su nepaliaujamai kintančia gyvenimiškąja patirtimi. Jokio atskiro „asmenybės elemento“ šioje raidoje nėra.

Budistinio meditavimo siekis yra:

  • ugdyti norų/proto (čitta) laisvę nuo susipančiojimo daiktais ir dalykais, kokie jie yra;
  • atbusti daiktams ir dalykams, kokie jie yra, iš klaidinančių troškimų ir susitapatinimo su jais bei viskuo, kas vyksta, iš kurio (tapatinimosi) paskui atsiranda baimė, bjaurėjimasis ir laukimas kažko ateityje;
  • grįžti prie natūralaus santykio su tikrove, besiremiančio įgimtais gebėjimais, išugdytais nepaliaujamai kintančioje patirties raidoje.

Nėra nieko kas turėtų kažką peržengti, jokios asmenybės ar sielos, kuri turėtų būti išlaisvinta, taip kaip nėra nieko ką būtų galima peržengti, nes kas buvo, buvo tik kvailai įsikabinusios, sąmoningumo polinkius turinčios iliuzijos vaidmuo, įgauti įpročiai ir atmintis.
Nėra į kur peržengti, tik būti čia ir dabar, su protu, kuris yra laisvas nuo iliuzijos. Atsiskleidimo procesas yra suprantamas, apgaulingumo našta palikta, neturintys šeimininko troškimai, kurie tai palaikė išnykę, tapsmas niekad daugiau. Bet Buda taip ir neatsakė kai kurių provuokuojančių klausimų. Atsiskyrėliui (paribbājako) Vacchagottai paklausus, „Ar egzistuoja koks nors pagrindas, kuris išlieka mums mirus?“, Buda pasirinko neduoti jokio atsakymo. Kai Ānanda vėliau paklausė apie jo nutylėjimą, Buda pasakė, kad patvirtinti ar paneigti savastingumo egzistavimą būtų lygu dvasininkų teorijų pritarimui ir visiškai supainiotų Vacchagotta.

Daugumos Budistų nesavasties požiūris atspindi supratimą, kad ilgalaikis esminis pagrindas neegzistuoja jokioje būtybėje – nėra visiškos – sielos, gyvybiškai svarbios esencijos, nėra jokio nemirtingo pagrindo. Bet dalis budistų ypač iš Mahayana budizmo, tokie kaip Jonangpa ir Tathagatagarbha, mano, kad yra Esminis Pats nepriklausantis nuo laikinų skausmą – sukeliančių skandhų. Jie mano, kad toks Esminis Pats yra transcendentinis, viską – prasismelkiantis Pats.

Mahajanos budizmas ir nesavastingumas[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kuriuose mahajanos tekstuose, yra priimtas šiek tiek skirtingas požiūris į nesavastingumą. Theravadoje (hinajanoje) nesavastingumo nagrinėjimas apsiriboja asmens savianalize; mahajanoje nagrinėjamos visos priklausomai atsirandančios dharmos, o pati laisvė nuo savasties (skr. svabhāva) čia vadinama šūnijata (skr. šūnyatā), arba tuštuma.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]