Najadė (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Najadė
Naiad.jpg
Atradimas
Atradėjas: Voyager 2
Atrastas: 1989 m. rugsėjis
Orbitos charakteristikos
Didžioji pusašė: 48 227 km[1]
Ekscentricitetas: 0,0004
Apskriejimo
periodas:
0,2943958 d.
Posvyris: 4,75° (į Neptūno ekvat.)
Planetos palydovas: Neptūno
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo: 96 × 60 × 52 km[2]
Masė: ~1,9×1017 kg
Vidutinis tankis: ~1,2 g/cm³
Ašies posvyris: 0
Albedas: 0,07[2]
Paviršiaus
temperatūra:
vid: ~51 K
Graikų mitologijoje – Najadės.

Najadė (an. Naiad; gr. Ναϊάδ-ες) arba Neptūnas III – arčiausiai Neptūno skriejantis gamtinis palydovas.

Atradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Palydovas atrastas 1989 m. rugsėjo mėnesį erdvėlaivio Voyager 2, praskriejusio pro Neptūną, darytose nuotraukose. Iš karto po atradimo buvo suteiktas laikinas S/1989 N 6 pavadinimas. Vėliau pavadintas šaltinių ir upelių nimfųnajadžių – vardu.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, jog tai viena iš pirminių Neptūno palydovų nuolaužų, kurie galėjo suirti dėl didžiausio planetos palydovo Tritono perturbacijos[3].

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Po Voyager 2 skrydžio, Neptūno sistema buvo intensyviai tiriama antžeminėse observatorijose ir Hablo kosminiu teleskopu. 2002–2003 Keck teleskopais pasitelkiant adaptyviąją optiką buvo aptikti keturi didžiausi vidiniai planetos palydovai. Padarytose nuotraukose Najadės nebuvo[4].

Hubble teleskopo pagalba, gebančio užfiksuoti visus žinomus palydovus, Najadė taip pat nebuvo rasta. Manoma, jog dėl to kaltos didelės klaidos apskaičiuotose Najadės efemeridėse[5] – palydovo koordinačių dangaus sferoje lentelė, kuri sudaroma tam tikram laikotarpiui.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Orbitos charakteristikos: R. A. Jacobson ir W. M. Owen Jr., The orbits of the inner Neptunian satellites from Voyager, Earthbased, and Hubble Space Telescope observations, 2004. Astronomical Journal 128: 1412.
  2. 2,0 2,1 E. Karkoschka, Sizes, shapes, and albedos of the inner satellites of Neptune, 2003. Icarus 162: 400.
  3. D. Banfield ir N. Murray, A dynamical history of the inner neptunian satellites, 1992. Icarus 99: 390.
  4. F. Marchis ir kiti, Neptunian Satellites observed with Keck AO system, 2004. American Astronomical Society, DDA meeting #35, #07.08; Bulletin of the American Astronomical Society, Vol. 36, p.860
  5. M. R. Showalter ir kiti, The Rings of Neptune and Uranus in the Hubble Space Telescope, 2005 rugpjūtis. American Astronomical Society, DPS meeting #37, #66.09; Bulletin of the American Astronomical Society, Vol. 37, 772.

Vikiteka