Molas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Molas (lot. moles − užtvanka) − statinys uosto akvatorijai apsaugoti nuo bangavimo, ledonešio, užnešimo sąnašomis.

Priklausomai nuo bangavimo intensyvumo, molas gali būti statomas ilgas ar trumpas: jis gali būti 10 m pločio, ir kelių šimtų metrų ilgio. Molai statomi iš didelių akmenų, didelių (50—1000 t) betono ar tuščiavidurių gelžbetoninių blokų (tuštumos pripilamos balasto).

Molas vienu galu (šaknimi) remiasi į krantą, antruoju (galva) išsikiša iki gylio, atitinkančio uostą lankančių laivų grimzlę. Dažnai jungiamas su bangolaužiu. Kai uostas yra užtakyje, iš dalies apsaugotame nuo bangavimo, užtenka vieno molo. Kitais atvejais (pvz., užtakio anga plati, vyraujantys vėjai pučia lygiagrečiai krantui, pakrantė sekli, ir į uostą įplaukiama kanalu) paprastai statomi du molai.

Dažniausios molų rūšys:

šlaitiniai
vertikalieji,
mišrieji
tiltiniai

Lietuvoje Klaipėdos uostas turi du lygiagrečius molus, >1 km ilgio kiekvienas. Jie pastatyti ant polių. Viršvandeninė dalis išmūryta iš akmenų. Pagilinus uostą, molai sustiprinti akmenimis ir dideliais betono blokais.