Mikojan MiG-3

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
MiG-3
MiG-3.jpg
Restauruotas MiG-3
Tipas naikintuvas
Gamintojas Mikojan-Gurevič
Pirmas skrydis 1940 m. spalio 29 d.
Pradėtas naudoti 1941 m.
Baigtas naudoti 1945 m.
Būsena nenaudojamas
Pagrindiniai naudotojai TSRS
Pagaminta vnt. 3 172

MiG-3 (rus. МиГ-3) buvo Tarybų Sąjungos antro pasaulinio karo naikintuvas. Tai buvo tolimesnė MiG-1 versija, kurioje buvo sumažintos lėktuvo valdymo problemos. Nors šios problemos niekada nebuvo galutinai išspręstos, šis modelis buvo laikomas pasisekusiu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Mikojanas ir Gurevičius padarė daugybę MiG-1 konstrukcinių pakeitimų po to, kai bandymuose išryškėjo nemažai pavojingų šio lėktuvo savybių. Svarbesnis keitimas buvo išorinių sparnų kampo į viršų padvigubinimas siekiant didesnio lėktuvo stabilumo. Taip pat buvo prailgintas lėktuvo priekis, kad paslinkus į priekį variklį pasislinktų į priekį ir masės centras. Šie pakeitimai netrukus buvo įgyvendinti MiG-1 gamybos linijoje ir nuo 1941 kovo kasdien nuo konvejerio nuriedėdavo 10 lėktuvo vienetų. Netrukus modelis pasirodė mūšio lauke, sunaikino porą Ju 86 naikintuvų netgi šiek tiek prieš Tarybų Sąjungos ir Vokietijos konfliktą. Operacijos Barbarosos metu buvo surinkta 1200 MiG-3 vienetų.

MiG-1 buvo sukonstruotas kaip didelio aukščio naikintuvas, o MiG-3 šioje srityje pastarąjį net pranoko. Vis dėlto daugiausia kovų prieš vokiečių naikintuvus vyko labai žemai, o tokiems aukščiams MiG-3 buvo ne itin pritaikytas. Buvo bandyta šį lėktuvą panaudoti kaip žemės atakos naikintuvą, tačiau greitai tokio panaudojimo buvo atsisakyta. MiG-3 gamybos pabaigą nulėmė AM-35 variklio gamybos nutraukimas (kad Aleksandras Mikulinas galėtų daugiau dėmesio skirti AM-38 varikliui, naudotam Il-2 gamyboje). Buvo bandymų naikintuve naudoti specialiai MiG-3 sukurtą AM-37 variklį. Ši modifikacija buvo pavadinta MiG-7, bet netrukus nutraukus ir šio variklio gamybą, projektas sustojo. Nuo 1942 pavasario MiG-3 buvo perkelti iš fronto dalinių į priešlėktuvinės gynybos eskadriles, ir kai kuriose iš jų šiuos lėktuvus naudojo net iki pat karo pabaigos.

Paskutinis bandymas buvo panaudoti ASh-82 radialinį variklį, tą patį variklį, kurį naudojo La-5 naikintuvuose, pakeitusiuose LaGG-3 naikintuvus. Pastarieji prototipai buvo pavadintiI-210 bei I-211, ir rezultatas buvo tiek sėkmingas, kad buvo nuspręsta modelį pradėti masiškai gaminti MiG-9 pavadinimu (nepainioti su vėlesniu reaktyviniu MiG-9). Tačiau La-5 jau buvo pradėtas gaminti, ir I-211 negalėjo pasiūlyti nieko geresnio už La-5.

Viso karo metu Mikojanas ir Gurevičius tobulino MiG-3 laikydamiesi didelių aukščių lėktuvo klasės standartų, tad sukūrė žymiai didesnius ir galingesnius prototipus nuo I-220 iki I-225 (kai kurie šaltiniai klaidingai priskiria MiG-7 vienam iš šių prototipų). Nors šie modeliai buvo daug žadantys, oro mūšiai virš Vokietijos pademonstravo, kad propelerinių lėktuvų era pamažu gęsta, todėl serijinė gamyba nebuvo pradėta.

Paskutiniuose du prototipuose I-230 ir I-231 buvo stengiamasi kiek galima patobulinti MiG-3 ir jo variklį, lengvinant naikintuvą, bet tuo metu TSRS oro pajėgos jau nebesidomėjo šiuo projektu.

Naudotojai[taisyti | redaguoti kodą]

Charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Tipas
Ekipažas 1 pilotas
Keleivinės vietos
Ilgis 8.25 m
Aukštis 3.50 m
Sparnų ilgis 10.20 m
Sparnų tipas tiesus
Sparnų kampas
Sparnų plotas 17.5 m²
Tuščioji masė 2,699 kg
Pilnoji masė 3,350 kg
Maksimali masė 3,490 kg
Variklis (-iai) Mikulin AM-35, vienas
Traukos jėga
Kreiserinis greitis
Maksimalus greitis 640 km/h
Mach 0.52
Skrydžio aukštis
Maksimalus aukštis 12 000 m
Skrydžio nuotolis 1 250 km
Kovinis skrydžio nuotolis
Kilimo greitis 14.7 m/s
Kuro atsargos


Panašūs lėktuvai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Mikojan MiG-3 – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka