Priešlėktuvinė gynyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nešiojamas priešlėktuvinės gynybos raketų kompleksas „FIM-92 Stinger“.
Priešlėktuvinių raketų paleidimo sistema „MIM-104 Patriot“.

Priešlėktuvinė gynyba – kova su priešo karo aviacija iš žemės. Priešlėktuvinė gynyba yra oro erdvės gynybos, kuri apima ir kovą su balistinėmis raketomis, dalis.

Manoma, kad pirmą kartą priešlėktuvinė gynyba panaudota 1870 m. Prancūzijos-Prūsijos kare. Tada prancūzai bandė oro balionu tiekti atsargas į apsuptą Paryžių. Krupp šeimos firma greitai sukonstravo artilerijos pabūklo modifikaciją, skirtą šaudyti į tokius balionus. Iki 1909 m. ta pati firma suprojektavo 65 mm, 75 mm ir 105 mm kalibro pabūklus. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos kariuomenė jau gana plačiai naudojo 75 mm pabūklus.

Priešlėktuvinė gynyba, kaip ir karo aviacija, buvo pradėta plačiai naudoti Pirmajame pasauliniame kare. Iš pradžių tam buvo naudojami mažo kalibro artilerijos pabūklai. Jie buvo skirti kovai su aukštai skrendančiais lėktuvais. Vėliau pradėti naudoti kulkosvaidžiai, skirti kovai su žemai skrendančiais lėktuvais.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje britai sukūrė raketas „žemė-oras“.