Marijavitai

Marijavitų vienuolynas

Dvasininkų aprėdai (vyskupo, kunigo, diakono)

Marijavitai (lot. Mariae vitae (cultores), 'Marijos gyvenimo' (garbintojai)) – katalikų sekta, įkurta Lenkijoje 1893 m. Jos pradininke laikoma Felicija Kozlovska (1862–1921), po jos mirties – Janas Kovalskis (1871–1942). Lenkijoje gyvuoja dviejų pakraipų marijavitų bažnyčios – senkatalikių marijavitų (būstinė Plocke) ir katalikų marijavitų (būstinė Felicijanove, Plocko aps.)

Marijavitų tikintieji nepripažįsta celibato, išpažinties, relikvijų garbinimo, bažnytinių bausmių. Jie į liturgiją įvedė lenkų kalbą; komunija dalinama dviem pavidalais – ostija ir vynu. Komunija dalinama ir kūdikiams – tuoj po krikšto. Dvasininkais gali būti ir moterys. Popiežius 1906 m. marijavitus ekskomunikavo. Tais pačiais metais carinės Rusijos valdžia pripažino šią bendruomenę kaip sektą, o 1912 m. – kaip tikėjimą. Tuo metu sektos narių buvo apie 200 tūkst., bet vėliau jų gerokai sumažėjo.

Lietuvoje

Lietuvoje marijavitai turėjo koplyčias Vilniuje (Betliejaus g. 38 ir kt.), Kriūkuose (nugriauta 2006 m.), Kaune (A. Mickevičiaus g. 3), Paįstryje, neperiodiškai 1909–1934 m. leido laikraštį „Marijavitas“ su priedu „Marijavitų žinios“. Kriūkuose yra buvusi didžiausia tarpukario Lietuvoje marijavitų religinė bendruomenė. Čia jie buvo pasistatę medinę bažnyčią. Vienas žymesnių Lietuvos marijavitų dvasininkų – vyskupas Antanas Tulaba (1873–1944). Marijavitų tikėjimu, jų papročiais domisi ir renka medžiagą iš šio krašto kilęs istorikas Albinas Vaičiūnas.

Taip pat skaitykite

• Marijavitės