Lojze Kovačič
Lojzė Kovačičius (slovėn. Lojze Kovačič, 1928 m. lapkričio 9 d., Bazelis, Šveicarija – 2004 m. gegužės 1 d., Liubliana, Slovėnija) – slovėnų rašytojas. Lojzė Kovačičius, daugelio nuomone, yra vienas geriausių rašytojų slovėnų raštijos istorijoje.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rašytojas gimė Šveicarijos Bazelyje slovėnų darbininko ir bedarbės vokietės šeimoje. 1938 metais iš Šveicarijos išvarius visus gyventojus, neturėjusius šveicarų pilietybės, šeima persikėlė į Slovėniją. Iš pradžių gyveno tėvo gimtajame kaime Cegelnica Dolenjskos regione, vėliau persikraustė į Ljubljaną. Čia Lojzė Kovačičius baigė vidurinę mokyklą, vėliau gimnaziją ir slavistiką bei germanistiką Pedagoginėje akademijoje. 1944 metais mirė rašytojo tėvas, o kiek vėliau naujoji Jugoslavijos valdžia išvarė jo artimuosius į Austrijos pabėgėlių stovyklą. Nors pats ir liko Slovėnijoje, bet turėjo problemų su valdžia, laikiusia jį įtartinu asmeniu. 1945 metų gruodį Lojzė Kovačičius buvo uždarytas į kalėjimą trims mėnesiams, dar po dvejų metų Jugoslavijos liaudies armadoje karo teisme buvo nuteistas pusei metų tarnauti batalione, kad išmoktų disciplinos. Kai rašytojas grįžo iš armijos, pradėjo dirbti Mladinos leidykloje ir tapo įstaigos laikraščio redaktoriumi. Nuo1963 metų iki pat pensijos dirbo Pionierių namuose Ljubljanoje kaip meno pedagogas. 2004 metų gegužės 1 d. po ilgai trukusios ligos Ljubljanoje mirė.
Rašytojo žmona buvo Marija Vida Kovačič. Jo sūnus yra slovėnų dainininkas ir rašytojas Jani Kovačič.
Literatūrinė kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Savo literatūrinius ir autobiografinius darbus Lojzė Kovačičius pradėjo leisti beveik iškart po šeimos persikėlimo į Slovėniją ir dėl šių leidimų nuolat konfliktavo su Komunistin4s Jugoslavų partijos ideologais. Šiandien jo kūryba priskiriama prie stipriausių moderniosios slovėnų prozos kūrinių. Iš pradžių rašytojas rašė socialinio realizmo tematika, po to pradėjo artėti prie moderniojo pasakojimo srovių.
Proza[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ljubljanske razglednice (1956 metai)
- Ključi mesta (1967 metai)
- Deček in smrt (1968 metai)
- Sporočila v spanju – Resničnost (1972 metai)
- Pet fragmentov (1981 metai)
- Prišleki (trilogija) (1983–1985 metai)
- Basel (1986 metai)
- Prah (1988 metai)
- Kristalni čas (1990 metai)
- Zgodbe s panjskih končnic (1992 metai)
- Vzemljohod (1993 metai)
- Književna delavnica – šola pisanja (1997 metai)
- Otroške stvari (2003 metai)
Kūriniai vaikams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Novoletna zgodba (1958 metai)
- Zgodbe iz mesta Rič-Rač (1962 metai)
- Fantek na oblaku (1969 metai)
- Potovanje za nosom (1972 metai)
- Možiček med dimniki (1974 metai)
- Najmočnejši fantek na svetu (1977 metai)
- Dva zmerjalca (1979 metai)
- Rdeča kapica (1979 metai)
- Zgodba o levih in levčku (1983 metai)
- Zgodbe iz mesta Rič-Rač in od drugod (1994 metai)
Vertimai į kitas kalbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2004 metais į vokiečių kalbą buvo išverstas romanas Prišleki.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rašytojas gavo daug svarbių apdovanojimų: Ljubljanos miesto mero apdovanojimas (Župančičeva nagrada mesta Ljubljane) (1972, 1986 metai), auksinis Linharto medalis už darbą teatre (zlata Linhartova plaketa za gledališko dejavnost) (1973 metai), Prešerno apdovanojimas Prešernova nagrada (1973 metai), laikraščio Delo apdovanojimas Kresnik už geriausią metų romaną (1991, 2004 metai), apdovanojimas Morishigo už geriausią radijo spektaklį tarptautiniame radijo spektaklių festivalyje Tokijuje (1993 metai) ir Klemenčičiaus apdovanojimą už gyvenimo triūsą (1996 metai).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vesna Milek 2003 kovo 1 d. laikraštyje Delo: »Literarna kritika ga uvršča v sam vrh slovenske književnosti, Slovencem je dal opus, kakršnega je dal Francozom Proust, Rusom Tolstoj in Angležem in Ircem Joyce.« (Literatūros kritika jį priskiria pačiai slovėnų raštijos viršūnei, slovėnams padovanojo tokią kūrybą kaip prancūzams Marcelis Proustas, rusams Tolstojus, o anglams ir airiams Joyce'as).