Likata

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Likata
it. Comune di Licata
Salvo 002.jpg
Likatos uostas

Likata
37°06′30″N 13°51′00″E / 37.10833°N 13.85°E / 37.10833; 13.85 (Likata)Koordinatės: 37°06′30″N 13°51′00″E / 37.10833°N 13.85°E / 37.10833; 13.85 (Likata)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Italijos vėliava Italija
Regionas: Sicilija Sicilija
Provincija: Agridžento provincija
Meras: Angelo Graci
Gyventojų (2011): 38 992
Plotas: 178,91 km²
Tankumas (2011): 218 žm./km²
Altitudė: 8 m
Pašto kodas: 92027
Tel. kodas: 0922
Tinklalapis: www.comune.licata.ag.it
Miesto globėjas(-ai): Šv. Angelas iš Jeruzalės

Likata (it. Licata, lot. Phintias, gr. Φιντίας) – Italijos miestas Sicilijoje, Agridžento provincijoje. Miestas yra Salso upės žiotyse, pusiaukelyje tarp Agridžento ir Gelos. XX a. pradžioje Likata tapo svarbiu uostu iš kur buvo plukdoma siera ir asfaltas, kartais sūris.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas buvo įkurtas dešiniame upės krante 282 m. pr. m. e. Fintijo, Agridžento tirono, kuris jį pavadino savo vardu po to, kai sugriovė Gelą ir perkėlė jos gyventojus į naują vietą.[1] Miestas buvo pastatytas didelis, su sienomis, agora, šventyklomis. I a. pr. m. e. įrašai rodo, kad miestas vadinosi Geloi. Iš vienos pusės buvo patogus uostas, kuris dabar sutvirtintas, o iš kitos saugojo kalnas, dabar vadinamas San Mikele. 256 m. pr. m. e. prie gretimo Eknomo kyšulio romėnai nugalėjo kartaginiečių laivyną per Pirmąjį Pūnų karą.

Fintijas niekada nebuvo toks svarbus kaip Gela. Per Pirmąjį pūnų karą jo uoste glaudėsi romėnų laivai, bet kartaginiečiai juos užpuolė ir keletą nuskandino.[2] Ciceronas mini Fintijo uostą, per kurį buvo prekiaujama javais.[3] Bet Strabono laikais miestas beveik neminimas, nes nusmuko kaip kiti Pietų Sicilijos miestai.[4] Klaudijus Ptolemėjus ir Plinijus Vyresnysis kažkodėl mini Fintiją kaip neturintį uosto. Po jų dažnai Fintijas buvo painiojamas su Gela senovės raštuose.

Istorinis miesto centras prie Limpiado pilies atsirado valdant Bizantijai. 827 m. miestą užėmė arabai ir valdė iki 1086 m. liepos 25 d., kai juos išvijo normanai. Valdant normanams ir Štaufenams miestas suklestėjo ir gavo Cittè Demaniale („Karūnos miesto“) titulą.

1270 m. Likata, tada turėjusi 7000 gyventojų, sukilo prieš Angevinų valdžią per Sicilijos mišparus. Po to Likatą valdė Aragono karaliai, kurie 1447 m. miestui suteikė fidelissima („Ištikimiausio“) titulą. 1553 m. Likatą nusiaubė Šiaurės Afrikos piratai. Miesto sienos buvo atstatytos, ant Šv. Angelo kalvos atsirado bokštas.

XVI a. miestas vėl suklestėjo dėl Maltos emigrantų. Tai tesėsi ir XVII a., kai netilpantys Maltos emigrantai pradėjo kurtis už sienų, buvo statomi ar perstatomi Baroko pastatai. Uostas klestėjo dėl javų eksporto.

1820 m. Likata sukilo priš Burbonų valdžią vadovaujant patriotui Matteo Vecchio Verderame. Giuseppe Garibaldi išsilaipinus Sicilijoje padėjo kariams bei apnakvindino jo sūnų Menotį ir generolą Nino Bixio.

XIX a. antroje pusėje buvo pastatyti du tiltai į sieros kasyklas toliau nuo kranto ir 5 gamyklos. Tai sukėlė ekonominį klestėjimą.

1943 m. Sąjungininkai per Antrą pasaulinį karą išsilaipino Likatos uoste. Dėl karo nuostolių ir konkurencingos sieros rinkos daug gyventojų emigravo į Šiaurės Italiją ar užsienį.

XX a. pabaigoje atsirado turizmas, bet vietiniai gyventojai vis dar smarkiai priklauso nuo žvejybos.

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Diod. xxii. 2, p. 495.
  2. Diod. xxiv. 1, p. 508.
  3. Cicero In Verrem iii. 8. 3.
  4. Strabo vi. p. 272.