Pirmasis pūnų karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Pirmasis Pūnų karas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kartaginos valdos karo pradžioje

Pirmasis pūnų karas – vyko 264241 m. pr. m. e.. Didžiąja dalimi tai buvo jūrinis konfliktas dėl įtakos Sicilijoje, buvusioje viduryje tarp Romos ir Kartaginos. Kartaginiečiai užėmė Mesinos miestą. Tai sukėlė nerimą romėnams, nes Mesina buvo arti Italijos graikų miestų, kurie buvo patekę romėnų globon. Romos senatas nenorėjo stoti atviron kovon su Kartagina, tačiau liaudis reikalavo įsikišti. Taip prasidėjo Pirmasis pūnų karas, kurį po 23 metų kovos Roma laimėjo. Kitus du Pūnų karus Kartagina taip pat pralaimėjo, o 146 m. pr. m. e. miestas buvo sugriautas. Po Numidijos užkariavimo (46 m. pr. m. e.) Tunisas tapo Romos imperijos dalimi.

Karo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmojo pūnų karo pradžioje Roma neturėjo laivyno, jį per du mėnesius sudarė iš kvadriremų ir triremų. Pirmą pergalę prieš kartaginiečių laivyną Roma pasiekė 260 m. pr. m. e. Milų mūšyje netoli Milų miesto ir Liparų salų Tirėnų jūroje. Savo nepatyrimą jūrų mūšiuose romėnai kompensavo nauju išradimu: išsilaipinimo tilteliu – kai tik kartaginiečių laivas priartėdavo, tiltelis būdavo išmetamas, įsikabindavo į denį ir į laivą isiverždavo legionieriai. 256 m. pr. m. e. Roma laimėjo Eknomo mūšį. Tai buvo vienas iš didžiausių jūrų mūšių pasaulio istorijoje. Pasak istorikų, jame dalyvavo 290000 jūrininkų ir kareivių, 680 laivų iš kurių 54 buvo nuskandinti, 64 užgrobti Romos. Po mūšio romėnai surengė žygį į Afriką. Žygis baigėsi katastrofa, o laivynas pasiųstas evakuoti kariuomenės buvo užkluptas audros. Iki 249 m. pr. m. e. Roma pastatė naują laivyną ir suplanavo atakuoti Lilibėjų – vieną iš paskutinių Kartaginos tvirtovių Sicilijoje. Tačiau Kartaginos laivynas juos užklupo netikėtai, mažiau nei 30 romėnų laivų paspruko. Tai buvo paskutinis Romos pralaimėjimas šiame kare. 241 m. pr. m. e. Romos pergalė prie Egatų salų užkirto Sicilijoje esančios Kartaginos karuomenės aprūpinimo kelią ir ji turėjo užleisti salos kontrolę Romai.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Po 23 metus trukusio karo Roma laimėjo ir jos laivynas tapo galingiausiu visoje Viduržemio jūroje. Per karą abi pusės prarado daug pinigų ir žmonių. Korsika, Sardinija ir Afrika išliko Kartaginai, bet ji turėjo sumokėti didelę kontribuciją. Romos pergalei turėjo įtakos jos užsispyrimas. Be to, Romos respublikos sugebėjimas pritraukti privačių investicijų statyti laivams ir samdyti įguloms, buvo vienas iš reikšmingiausių pergalės faktorių, kai kartaginiečių kilmingieji nebuvo linkę rizikuoti savo turtu valstybės labui.

Aukos

Pagal nelabai patikimus istorinius šaltinius:

  • Roma prarado 700 laivų (dėl blogo oro ir blogo taktinio išdėstymo) ir dalį įgulų
  • Kartagina prarado 500 laivų (dėl naujų abordažo taktikų ir vėliau dėl žymiai geresnio Romos laivyno apmokymo ir apsiginklavimo ir didesnio laivų kiekio) ir dalį įgulų

Nors tikslus skaičius nežinomas, aukų buvo daug abejose pusėse. Polibijus teigė, kad tuo metu tas karas buvo pats žalingiausias aukų atžvilgiu per visą karo istoriją, įskaitant ir Aleksandro Didžiojo mūšius. Analizuodamas III a. pr. m. e. surašymus Adrian Goldsworthy pastebėjo, kad per karą Roma neteko 50 tūkst piliečių be pagalbinių karių ir asmenų neturinčių piliečių teisių.

Taikos sąlygos

Taikos sąlygos buvo nepalankios Kartaginai. Abi pusės susitarė, kad:

  • Kartagina apleidžia Siciliją.
  • Kartagina grąžina belaisvius be išpirkos, o už saviškius moka Romai didelę išpirką.
  • Kartagina nepuls Sirakūzų ir jos sąjungininkų.
  • Kartagina perleis mažą salų grupę į šiaurę nuo Sicilijos Romai.
  • Kartagina turi sumokėti 2200 talentų kontribucijos per 10 metų dalimis ir 1000 papildomų talentų iš karto.


Vikiteka