Kulkšnė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Astragalus
Saldžialapė kulkšnė (Astragalus glycyphyllos)
Saldžialapė kulkšnė (Astragalus glycyphyllos)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
( Rosidae)
Eilė: Pupiečiai
( Fabales)
Šeima: Pupiniai
( Fabaceae)
Pošeimis: Faboideae
( Faboideae)
Gentis: Kulkšnė
( Astragalus)
Astragalus hamosus

Kulkšnė (Astragalus) – pupinių (Fabaceae) šeimos Faboideae pošeimio augalų gentis.

Augalų morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiamečiai žoliniai augalai.

Stiebas apaugę plaukeliais.

Lapai neporiškai plunksniški.

Žiedai sutelkti kekėse, išaugusiose lapų pažastyse.

Ankštys įvairių formų, su išilginėmis pertvaromis.

Nuodingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visas augalas nuodingas, turi indolizidinio alkaloido svainsonino (swainsonine), kuris inhibuoja lizosominę alfa-manozidazę (lysosomal alpha-mannosidase).

Žmonių apsinuodijimai nėra tinkamai kliniškai aprašyti, tačiau gyvūnų apsinuodijimai yra aprašyti neblogai. Gyvuliai, priėdę kulkšnės, apsinuodija svainsoninu, kuris sukelia lizosomų pritvinkimą (lysosomal storage disease), kuri pasireiškia kaip lokoizmas (angl. locoism). Lokoizmo simptomai: hiperaktyvus ir agresyvus elgesys, pastirusi nerangi eisena, traukuliai, mažėjanti judesių koordinacija, silpnumas ir mirtis. Lokoizmu susirgti gali gyvuliai priėdę kulkšnių ar drugišių (Oxytropis) bei sukučių Ipomoea carnea, kadangi šie augalai irgi turi svainsonino.

Kulkšnė Astragalus membranaceus žolinėje medicinoje naudojama virusiniam miokarditui gydyti.

Rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gentyje yra apie 1600-2000 rūšių.

Lietuvos kulkšnės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje auga 5 rūšys:

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nelson LS, etc (2007) Handbook of Poisonous and Injurious Plants. p. 86-87 [straipsnelis „Astragalus species“]