Klevanės pilis
| Klevanės pilis | |
|---|---|
 Klevanės pilis
| |
| Vieta | Rivnės sritis, Rivnės rajonas |
| Įkurtas | XV–XVIII a. |
| Rūmų stilius | renesansas, istorizmas |
| Bajorų giminės | Čartoriskiai |
Klevanės pilis (ukr. Кле́ванський за́мок) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių Čartoriskių tėvonija, iš kurios šiuo metu išlikę tik griuvėsiai. Pilis stovi Klevanės mieste, Rivnės srityje, Ukrainoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žinios apie pirmus gynybinius pilies įtvirtinimus datuojamos 1475 m. Pats Klevanės kaimas pirmą kartą paminėtas 1458 m. kaip kunigaikščio Mykolo Čartoriskio valdyta žemė. Ją maršalkai, Braclavo vietininkui Čartoriskiui padovanojo kunigaikštis Švitrigaila. Nuo to laiko Klevanė tapo Čertoriskių (Konstantino Algirdaičio palikuonys) jaunesniosios giminės šakos pagrindine rezidencija ir tėvonija. Miestas šeimai priklausė iki XIX a. II pusės.[1]
Tvirtovė buvo pastatyta ant kalvų, esančių prie Stublos upės senosios rusėnų gyvenvietės vietoje.[2] 1495 m. Mykolo Čartoriskio sūnus, Lucko seniūnas kunigaikštis Teodoras Čartoriskis pastatė mūrinę pilį, aplink kurią iškasė gilų griovį, užpildytą Stublos vandeniu. Šalia pilies buvo pastatyti du Renesanso stiliaus akmeniniai bokštai. Pilies statyba buvo užbaigta 1561 metais. 1632 metais pilis buvo perduota jėzuitams, kurie čia įkūrė kolegiją. Po Jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis pilį perstatė.[3]
XVIII–XIX a. Klevanės rūmai stovėjo negyvenami. 1817 m. rūmų mūras buvo panaudotas dviejų lenkų gimnazijos flygelių statybai. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Aleksandras Romanas Čartoriskis Klevanės pilį pardavė Rusijos valdžiai, čia veikė dvasinė seminarija.[4]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pilis netaisyklingo kvadrato formos, mūrinė, su dviem penkiakampiais mūriniais bokštais. Bokštų sienos iki 3,8 metrų storio. Yra išlikę 1605 metų pilies inventoriaus dokumentai. Iš jų matyti, jog pagrindinę gynybinę funkciją atliko vakarinis bokštas, pastatytas prie įvažiavimo vartų, sutvirtintas kaip bastionas. Rytinis bokštas tarnavo kaip arsenalas. Abu bokštai išlikę iki šių dienų. Taip pat buvo pastatytas trečiasis medinis bokštas, iki šių dienų neišlikęs. Per gilų griovį buvo pastatytas keturių arkų tiltas. Tiltą puošė freskos, kurių liekanos išliko iki XX a. pr.
Iki šių dienų išlikę: trys pilies sparnai (iš keturių), 2 bokštai ir tiltas.[5]
Pilies reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pilis (XV–XVI, XVIII a.) fortifikacinės architektūros paminklas.
Klevanės pilis įtraukta į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.[6]
Klevanės pilį kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Klevanės pilies vidinė siena -
Klevanės pilies vidinis kiemas -
Įėjimo arka į Klevanės pilį -
Klevanės pilies tiltas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [1] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. III tomas, p. 460–465.
- ↑ Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. III tomas, p. 460–465.
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [2] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [3] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [4] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
- Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
- Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
- Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
- Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [5]
- Стеллецкий Б. Клеванский замок: Историческая справка. — Киев, 1911.
- Атаманенко В. Описи волинських маєтків князів Чорторийських XVI ст. // Минуле і сучасне Волині та Полісся. — Луцьк, 2010. — Вип. 37: Сторінки історії Камінь-Каширщини.