Katapulta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
Katapulta

Katapulta (gr. καταπέλτης) – graikiškas terminas, kuriuo vadinama bet kokia svaidymo mašina. Senovės Romos autoriai katapultas vadino „tormentum“, nuo žodžio susukti, tai yra mašinos su įtempimo veikimo principu. Katapultas išrado senovės graikai.

Bendrosios žinios[taisyti | redaguoti kodą]

Siaurąja prasme katapulta reiškia dvipusį įtempiamąjį mechanizmą, kuris gali svaidyti strėles. Tuo ji skiriasi nuo balistos, kuri lanko trajektorija šaudo akmenis. Katapulta į strėles panašius daiktus paleidžia tiesia linija. Paraidžiui žodis katapulta, ar senovės graikiškai katapeltai, verčiama kaip „prieš“ (kata) ir „skydas“ (peltai). Katapulta yra ginklas, galintis pramušti kario apsaugą per atstumą. Plutarchas („Demetrijus“) praneša apie kažkokį daiktą iš geležies, galintį išlaikyti katapultos šūvį. Aleksandras Makedonietis Gazos apgultyje buvo sunkiai sužeistas į petį iš katapultos, kurios leistas daiktas pramušė skydą ir šarvus (Arianas). Taip pat ir pats Aleksandras Makedonietis naudojo katapultas lauko mūšyje. Nors katapultų ir nebuvo daug, jos darė didelį psichologinį poveikį priešui.

Mašinos davus nurodymą pradėjo mėtyti strėles į skitus, jojančius krantu. Kai kurie buvo sužeisti, vienam strėlė pramušė skydą ir šarvus ir jis nukrito nuo arklio. Skitai išsigando strėlių, skrendančių tokį didelį atstumą ir tai, kad jų stipruolis užmuštas, ir atsitraukė truputį toliau nuo kranto.“ (Arianas)

Tokia strėlių šaudyklė graikų taip pat buvo vadinama „evtitonu“ (tai yra, šaudantis horizontaliai, nors kartais autoriai traktuoja graikiškus žodžius kaip strėlių šaudyklės konstrukcijos elementą) priešingai „palintononui“ (šaudančiu išlenktai akmenų šaudyklei), o Romoje – „skorpionu“. Plačiąja prasme, tiek graikai, tiek vėlesniųjų laikų raštų autoriai katapulta vadino visas mėtymo mašinas. Diodoras Sicilietis, pasakodamas apie Galikarnaso apgultį (334 m. pr. m. e.), mini katapultas, šaudančias pagaliukais, bet pasakodamas apie Tyro apgultį plačiau pasakoja apie mašinas, kurios svaidė akmenis:

Aleksandras pastatė akmens katapultas atitinkamose vietose ir privertė sienas drebėti nuo akmenų, kuriuos jos mėtė. Strėlių šaudyklių pagalba jis įvairiais daiktais pastoviai apšaudė medinius bokštus ir sienų gynėjams darė didelius nuostolius.

Graikai katapulta vadino mėtymo ginklą ir prie žodžio katapulta pridėdavo kitą žodį, nurodantį mėtomo daikto pavadinimą – ar tai – strėlė ar akmuo. Romėnai katapulta vadino daugiau apibrėžtos funkcijos daiktų mėtymo įrenginį. Senovės Romos I a. pr. m. e. autorius Vitruvijus griežtai katapultas priskyrė strėlių šaudymo mašinoms, o balistomis vadino akmenis mėtančias mašinas.

Romos laikų strėlių šaudyklė

Polibijus kalba apie 7 tonas plaukų, nusiųstu į apgultą Sinopą, kad būtų pagamintos katapultos. Buvo naudojami arklių plaukai, bet prireikus buvo pinami iš moterų plaukų. Daugiausiai mėtymo mašinos buvo naudojamos miestų apgulčiai. Kai Scipionas užėmė Naująją Kartaginą Ispanijoje, jis ten užvaldė 75 balistas ir 400 katapultų. Greičiausiai dėl plačiai paplitusių strėlių šaudyklių, pavadinimu katapulta, taip pradėtos vadinti visos svaidomosios mašinos.

Vėlyvosios Romos imperijos laikais strėlių šaudyklės pradėtos vadinti balistomis ir nuo to laiko atsirado neaiškumų – dažnai balistomis vadinamos strėlių šaudyklės (katapultos) ir atvirkščiai – katapultomis vadinamos akmenų svaidymo mašinos, pvz., onagrai. Pasak IV a. autoriaus Vegecijaus, romėnų legiono ginkluotėje buvo 55 karobalistos, kas buvo ne kas kita, kaip ant vežimo užkeltos strėlių šaudyklės:

Įprastai kiekviena centurija turi savo „karobalistą“ (balistą, pastatytą ant vežimo), prie kurios priskiriami mulai ir po vieną žmogų iš kiekvienos palapinės, t. y., 11 žmonių. Kuo balistos didesnės, tuo toliau ir stipriau jos šauna strėles. Jos ne tik gina stovyklą, bet ir yra lauke statomos už sunkiųjų pėstininkų. Jų smūgių negali atlaikyti joks priešo raitelis, aprengtas šarvais, nei pėstininkas, apsaugotas skydu. Tokiu būdu vienome legione įprastai būna iki 55 karobalistų.

Katapultos išradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Diodoras Sicilietis katapultos išradimą priskiria Sirakūzų tironui Dionisijui Vyresniajam 399 m. pr. m. e., kuris surinko amatininkus, kad jie jam pagamintų modernų ginklą. Dionisijus amatininkams paskyrė didelę algą, dosniai apdovanojo ir pakvietė prie stalo, o jie jam atsakydami pagamino įvairių katapultų, šarvų komplektų, pastatė naujų tipų irkluojamų laivų. Jau 397 m. pr. m. e. Dionisijus panaudojo strėlių šaudykles nuo kranto prieš Kartaginos laivus. Nauji ginklai kartaginiečiams padarė nemažai nuostolių ir turėjo didelį psichologinį poveikį.

Kartais tvirtinama, kad pirmosios katapultos buvo pavaizduotos Asirijos bareljefuose IX a. pr. m. e. iš Nimrūdo, bet bareljefuose iš mėtymo technikos parodyta tik katapultų tikėtinos dalys ir lankai. Georgo Rawlinson enciklopedijoje apie AsirijąThe Seven Great Monarchies Of The Ancient Eastern World“ pateikiamas paveikslėlis iš bareljefo, kuriame, pasak autoriaus, pavaizduotas katapultos pirmtakas, bet su tokiu paveikslėlio aiškinimu sunku sutikti.

Plutarchas „Kalbėjimuose“ pateikia Aleksandro Makedoniečio amžininko, Spartos karaliaus Arhidamo reakciją, pamačius tik ką išrastos Sicilijoje katapultos strėlę: „Didysis Herakli! Štai ir galas karinei šlovei!“ Pats Aleksandras Makedonietis plačiai naudojo toli šaudančias katapultas, greičiausiai jo tėvas, mekedonų karalius Pilypas Makedonietis, pirmą kartą panaudojo katapultas Bizantijos ir Perinfo miestų apgultyje, nors ir patys miestai gynėsi katapultų pagalba. Jau apie 350 m. pr. m. e. Atėnų arsenaluose buvo saugomos karinės atsargos katapultoms.

Balistos pasirodė kiek vėliau – jos pirmą kartą minimos Aleksandro Makedoniečio žygiuose.

Veikimo principai[taisyti | redaguoti kodą]

Viduramžių katapulta ginti tvirtovėms

Pagrindines žinias apie katapultas ir kitas mėtymo mašinas paliko I a. pr. m. e. autoriai: romėnas Vitruvijus, graikai Heronas Aleksandrietis („Belopoeica“) ir Filonas iš Bizantijos.

Skirtingai nuo lanko, kur kinetinė energija kaupiama lanko elastingume, katapultose ir balistose kinetinė energija kaupiama mažai elastingose susuktose virvėse. Virvę galima įtempti tik specialiu mechanizmu. Ją paleidus, ji išstumia strėlę ar akmenį su daug stipresne jėga, negu tai galėtu padaryti žmogus.

Senovės Romos autorius I a. pr. m. e. Vitruvijus traktate „Dešimt knygų apie architektūrą“ pateikia duomenis apie katapultų konstrukcijas:

Katapultos ir skorpiono proporcijos priklauso nuo strėlės ilgio, kuriai paskirtas ginklas. Keturkampės skylės dydis, pro kurį praeina virvės turi sudaryti 1/9 jos ilgio… Virvės supintos iš moterų plaukų ar žarnų… Virvė sukama tol, kol per ją sudavus ranka pasigirsta vienodas melodingas garsas, toks pats garsas turi būti girdimas ir kitoje virvėje…

Graikai Heronas Aleksandrietis ir Filonas tvirtino, kad visi katapultų dydžiai priklauso nuo strėlės ilgio (W. Smith, Dictionary of Greek and Roman Antiquities, Tormentum):


Stėlės ilgis Virvės plotis Stėlės svoris Katapultos svoris Aptarnauja žmonės
70 cm 7,6 cm 225 g 38 kg 2-3
90 cm 10,1 cm
114 cm 12,7 cm
137 cm 15,2 cm 1,8 kg 262 kg 5


Katapulta šaudo tiesia trajektorija sąlyginai lengvomis strėlėmis, užtikrindama tikslų pataikymą; balista skirta daugiau grupiniams taikiniams, šaudo lenkta į viršų trajektorija, siekiant numesti sunkų krovinį kiek galima toliau. Pagal antikos laikų autorius galima daryti išvadą, kad iš katapultos buvo nukauti kai kurie žmonės ir iš didesnio nuotolio.

Kai kurias katapultų konstrukcijos smulkmenas, vadinamas balistomis, pateikia ankstyvosios Bizantijos autorius Prokopijus Kesatijus (VI a. pr. m. e.) („Karas su gotais“): strėlė įdedama į medinį lovelį, kuris sukiojamas rankena:

Kai iš šitos mašinos norima šaudyti į priešą, tai įtempiant trumpa virve sulenkiamos medinės dalys, kurios yra lanko kraštai, o į lovelį dedama strėlė, tik pusės ilgio tų strėlių, kurias šaudo iš įprastų lankų, storesnė keturis kartus. Plunksnų, kaip įprastose strėlėse, jos neturi, bet vietoj plunksnų prie jų pritvirtina plonas medines plokšteles ir jos labai panašios į strėles. Strėlei pritaiso aštrų galą, labai didelį ir atitinkantį jos storį; stovintys iš abiejų pusių, pasitelkdami į pagalbą kai kuriuos mechanizmus, didelėmis jėgomis įtraukia virvę ir tada išskaptuota kaladėlė, judanti pirmyn su tokia jėga išmeta strėlę, kad jos skrydis lygus dvigubam strėlės iš paprasto lanko skrydžiui.

Afinėjus Mechanikas, I a. autorius, cituoja senovės Graikijos inžinieriaus Agesistaro pasiekimą, kuris pasiuntė 70 cm strėlę (mažiausias kalibras) 3 su puse stadijų, t. y., 600 m, o sunkioji katapulta – 177 cm toliau, t. y., 700 metrų. Vokiečių artileristų karininkas Šramas XX a. pradžioje statė ir išbandė antikos laikų svaidomąsias mašinas. Jam pavyko numesti 90 cm strėlę 370 metrų. Pagal kitų entuziastų publikuotą informaciją strėlės nuo 0,7 iki 1,2 metro ilgio pasiekdavo 300 metrų.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Svaidomųjų mašinų klasifikacija, straipsnis iš xlegio.ru
  • Apie katapultas, straipsnis iš žurnalo „Jaunimo-Tehnika“ Nr.10 (1979) iš svetainės xlegio.ru
  • Marcus Vitruvius Pollio, de Architectura, Book X, – senovės Romos i a. pr. m. e. autorius apie svaidomąsias mašinas
  • Tormentum, A Dictionary of Greek and Roman Antiquities (1870) (eds. William Smith) – apžvalginis straipsnis apie svaidomąsias mašinas anglu kalba, pagal antikos pirminius šaltinius
  • Tormentum, A Dictionary of Greek and Roman Antiquities (1890) (eds. William Smith) – platus apžvalginis straipsnis anglų kalba apie svaidomąsias mašinas pagal antikos laikų pirminius šaltinius


Commons-logo.svg Vikiteka: Katapulta – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka