Balista

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Romiečių balista

Balista (lot. ballista, nuo gr. βαλλιστης, nuo senovės gr. βαλλειν – „mėtyti“) – antikinė lanko tipo akmenų, rąstų, strėlių svaidymui pritaikyta mašina.

Bendri duomenys[taisyti | redaguoti kodą]

Graikai panašias mašinas vadino „palintonais“, tai yra šaudančias lenktomis trajektorijomis arba „katapeltai petrobolos“, paraidžiui akmuo prieš skydą. Plačiausia buvo naudojamas romėniškas pavadinimas – „balista“. Balistos pagal konstrukcija mažai kuo skyrėsi nuo katapultų, skirtumai buvo tik šaudymo metode. Katapulta buvo šaudoma horizontaliai, o balsitos buvo skirtos šaudyti akmenimis didesniu iškiliu lanku.

Katapultos pasirodė apie 399 pr. m. e. (Diodas., 14.42), apie balistų panaudojimą tiksliai žinoma nuo Aleksandro Makedoniečio laikų. Greičiausiai balistos pasirodė 50–60 metų vėliau katapultų, kaip jų modifikacijos. Jei katapultos buvo naudojami prieš gyvą jėgą, tai balistos griauti gynybinius ar apgulties statinius. Pasakojant apie Tipo apgultį Diodoras (17.45) graikiškai vadina balistą:

Aleksandras pastatė akmenines katapultas atitinkamuose vietose ir privertė drebėti nuo akmenų. kuriuos jis mėtė“.

Sunkios tipiškos balistos mėtė akmenis svoriu kurie svėrė 26 kg kai tuo tarpu vietos svoris neviršijo 2 kg. Aišku, kad balistos buvo masyvesnės ir sudėtingesnės negu katapultos. Bet ir koncentruotas dešimčių sunkių balistų naudojimas buvo efektyvesnis dėl miesto sienų. Reikia pažymėti, kad balistos buvo naudojamos griauti gynybinėms statiniams pastatytiems viršuje sienų – bokštams, svaidomosioms mašinoms, apsauginiams dantims ir sienų gynėjams.

Balistos kalibras priklausė nuo akmens svorio, dažniausiai aptašyto į apvalią forma. Antikos šaltiniai mini balistas galinčias mėtyti akmenis kurie svėrė pusė talanto (13 kg) ir talantą (26 kg). (Pilibijus (9.7.41), Flavijus (Jud. 3.7.9)). Kaip išimtis pateikiamos žinios ir apie galingesnes balistas, galinčias mėtyti 3 talantų (78 kg) akmenis (Diodas., 20.48, Afinėjus, 208c). Senovės Romos autorius I a. pr. m. e. Vitruvijus savo darbuose vardina balistų kalibrus nuo 0,6 kg iki 3 talantų. Sude (delta, 1271) minimas 2 talantų akmenų svaidytojas.

Vėliausiai pirmuose amžiuose žodžiu balista pradėti vadinti strėlių svaidytojai.

Įranga ir balistų parametrai[taisyti | redaguoti kodą]

Balistos konstrukcija mažai kuo skiriasi nuo katapultos. Autorius IV a. traktato apie karo meną Vegecijus nurodė, kad gyvulių gyslos yra geriausia medžiaga naudoti susisukimui (4.9):

Reikia labai stengtis sukaupti gyslų atsargas, nes onagrai, balistos ir likusieji svaidomieji ginklai neneša jokios naudos, jei jų negalima įtraukti gyslomis ar lynais. Taip pat arklių plaukai iš karčių ir uodegų gerai tinka balistoms. Žinoma ir moterų plaukai taip pat labai gerai tinka tokio tipo mašinoms, kas įrodyta per sunkų Romai laikotarpį. Kai Kapitolijus buvo apgultas, tai po ilgo ir nuolatinio svaidomųjų mašinų naudojimo jos sugedo, o gyslų atsargų nebuvo, tada Romos matronos nupjovė savo plaukus ir atidavė juos savo kariaujantiems vyrams, mašinos buvo pataisytos ir priešų antpuolis atlaikytas.

Senovės Romos autorius I a. pr. m. e. Vitruvijus savo traktate „Dešimt knygų apie architektūrą“ pateikia techninius duomenis apie balistas (10.10-12) :

Balista, galinti mėtyta 0,6 kg akmenis gali turėti 5 pirštų skylę, pro kuria būtu gali prakišti virvę; akmenims 1,1 kg 6 pirštų; akmenims 1,7 kg 7 pirštų, 3,3 kg aštuonių pirštų; akmenims 6,5 kg dešimt pirštų; akmenims 13 kg 12 pirštų ir 26 kg 15 pirštų…

„'Virvė sukama iki tokio lygio, kai ranka sudavus per virvę gaunasi tolygus garsas, toks pats garsas turi būti ir kitoje virvėje…

Balista mėtyti 1 talanto (26 kg). proporcijos paimto iš realios balistos pastatytos BBC televizijos serijai

Žinios apie balistos veikimo nuotolį labai prieštaringi. Josifas Flavijus skelbia, kas Jeruzalės apgultyje I a., romiečiai turėjo „dideles“ balistas, mėtančias 1 talanto (26 kg) svorio akmenis apie 360 m (Jud. karas, 5.6.3). Skrisdavo akmenys su ūžesiu ir krisdami užmušdavo iš karto kelis žmones. O senovės Graikijos inžinierius Filotas Aleksandrietis abejoja apie balistų veikimo nuotolį ir nurodo, kad 1 talanto balistos mėto ne daugiau kaip 170 metrus (А.73). Rosado apgultyje 305 pr. m. e. Demetrijos Poliokretas griovė sienas iš maždaug 150 metrų atstumo (Diodoras Sicilietis, 20.86). Afinėjus pranešė, apie Archimedo balistą, kuri galėjo mėtyti 3 talantų akmenis (78 kg) vieną stadiją, tai yra apie 170 metrų („Mokslininkų puota“, 208c).

Dabartinių laikų tyrėjai pasiekė daug kuklesnių rezultatų. Vokiečių artilerijos karininkas E. Šramas XX a. pradžioje sukonstravo balistos modelį ir sugebėjo numesti švininį sviedinį ne lengvesni kaip pusė kilogramo 300 metrų. Vienoje iš mokamųjų serijų BBC „Building the Impossible: The Roman Catapult“ 2000 m. grupė entuziastų per savaite sukonstravo didelę balistą naudojant kompiuterinį modeliavimą dabartinę techniką. Balista kuri svėrė 8,5 t numetė 26 kg sviedinį 85 metrus, po kelių šūvių jų ginklas sugedo.

Romos ginkluotėje[taisyti | redaguoti kodą]

Laikoma, kad romėnai savo ekspansijos pradžioje negamino mėtymo mašinų, buvo nusprendę jas atiminėti iš priešų. Apianas aprašydamas Romos karą su Ponto karaliumi Mitridatu I a. pr. m. e., pastebi, kad katapultas (taip Apianas vadino balistas) Romos karo vadas Sula gaudavo iš Tėbų. Žinoma, kad Atėnų apgultyje Sula sėkmingai naudojo sunkiuosius šratus, iš balistos vienu kartu išleisdamas po 20 švino sviedinių ("Mitridato karai", 34).

Vėlyvosios Romos armijoje buvo gausu mėtymo aparatų. Pagal IV a. autorių Vegecijų karobalistos, t. y. ant vežimų užkeltos strėlių svaidyklės buvo visuose legionuose (2.25):

Įprastai kiekviena centūrija turėjo savo „karobalistą“ (balistą, pastatyta ant vežimo), prie kurios priskiria mulus ir po vieną žmogų iš kiekvienos palapinės, t. y. 11 žmonių, jos aptarnavimui ir nutaikymui. Kuo šios balistos didesnės, tuo toliau ir stipriau jos mėto strėles. Jos ne tik saugo stovyklas, bet ir lauke jos statomos sunkiųjų pėstininkų užnugaryje. Jų jėgos negali atlaikyti nei priešo raitelis, aprengtas šarvais, nei pėstininkas, apsaugotas skydu. Tokiu būdu viename legione įprastai būna 55 karobalistos.

Mėtyti akmenims IV a. legiono ginkluotėje buvo naudojami onagrai. Karobalistos ir onagrai sudarė romėnų lauko artileriją. Miestų apgulčiai romėnai naudojo dar sunkesnes mašinas.

Romos balistų veiksmus šturmuojant žydų miestą vaizdingai aprašo I a. istorikas, įvykių stebėtojas Josifas Flavijus "Judėjos karo" kronikose:

Tada Vespasianas liepė ratu sustatyti svaidomąsias mašinas, kurių kariuomenė turėjo 160 vienetų ir šaudė į tuos, kurie saugojo sienas. Katapultos mėtė savo strėles, balistos akmenis sveriančius vieną talantą (apie 26 kg), rusenantis sviediniai ir tankios strėlių krūvos, kurios… padarė sienas neprieinamas judėjams.» (3.7.9)
Iš tikro balistos žudė iš karto visus, akmenų sunkumas nuplėšdavo medinius priestatus nuo sienų, sudaužydavo sienų kampus… Apie karinių mašinų stiprumą galima spęsti pagal kai kuriuos atvejus įvykusius tą naktį. Vienam iš Josifo žmonių stovėjusiu ant sienos akmuo nuplėšė galvą, bet to kaukolė buvo nunešta tris stadijas nuo kūno. Auštant nėščia moteris tik ką išėjusi iš savo namų buvo paliesta akmens, kuris išplėšė iš gimdos jos vaiką ir nunešė puse stadijos (apie 90 metrų). Tokia buvo balistų jėga.“ (3.7.23)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mėtymo mašinų klasifikacija, xlegio.ru svetainėje
  • Apie katapultas, straipsnis iš žurnalo "Jaunimo tehnika" Nr. 10 (1979) xlegio.ru svetainėje
  • Marcus Vitruvius Pollio, de Architectura, Book X, – senovės Romos autorius I a. pr. m. e. apie mėtymo mašinas
  • Tormentum, A Dictionary of Greek and Roman Antiquities (1870) (eds. William Smith) – apžvalginis straipsnis apie mėtymo mašinas anglų kalba pagal antikos pirmuosius šaltinius
  • Tormentum, A Dictionary of Greek and Roman Antiquities (1890) (eds. William Smith) – didelis apžvalginis straipsnis anglu kalba apie mėtymo mašinas pagal antikos pirmuosius šaltinius

Vikiteka