Kardinolas protopresbiteris
Kardinolas protopresbiteris (it. protopresbitero; angl. protopriest) – kardinolų kunigų (kitaip dar vadinamų kardinolų presbiterių) galva Kardinolų kolegijoje. Protopresbiteriu tampa kardinolas, ilgiausiai esantis kardinolu kunigu. Tačiau praeityje buvo kelios išimtys. Pvz., kardinolas Žozefas Fešas (Joseph Fesch) kardinolu tapo 1803 m., o kardinolu protopresbiteriu – 1822 m.[1], nors tuo metu penki kardinolai kunigai, kardinolais pakelti 1801 m., vis dar buvo gyvi.[2]
Kardinolas protopresbiteris turi eiti tam tikras ceremonines pareigas, ypač konklavoje. Tačiau kardinolų protopresbiterių amžius paprastai visada viršija 80 m., todėl jis negali dalyvauti konklavoje ir negali atlikti tų ceremoninių pareigų. Nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pabaigos kardinolai protopresbiteriai pasirinkdavo sau titulinę bažnyčią San Lorenzo in Lucina.[3]. Paskutinis kardinolas protopresbiteris, išsirinkęs šią titulinę bažnyčią (1896 m.), buvo Mečislavas Chalka Ledochovskis.
Šiuo metu, nuo 2012 m. liepos 9 d., kardinolo protopresbiterio pareigas Kardinolų kolegijoje užima brazilas kardinolas Paulu Evaristu Arnsas (Paulo Evaristo Arns), šias pareigas užėmęs mirus kitam brazilui kardinolui Euženiu di Araužo Salisui (Eugênio de Araújo Sales). Kardinolą Arnsą į kardinolus pakėlė popiežius Paulius VI 1973 m. kovo 5 d. konsistorijoje.