Jonas Triponis
| Jonas Triponis | |
|---|---|
| Gimė | 1903 m. gruodžio 16 d. Ryga |
| Mirė | 1942 m. sausio 20 d. (38 metai) Vorkuta |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena Urbonaitė-Triponienė |
| Vaikai | Algimantas Triponis, Vytautas Jonas Triponis |
| Veikla | pedagogas, visuomenininkas, tautinių, politinių, visuomeninių organizacijų steigėjas ir vadovas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Jonas Triponis (1903 m. gruodžio 16 d. Ryga – 1942 m. sausio 20 d., Vorkuta) – pedagogas, visuomenininkas, tautinių, politinių, visuomeninių organizacijų steigėjas ir vadovas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė išeivių iš Matiukų kaimo, Zarasų apskrities šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo Rygoje. Nuo 1914 m., su tėvais gyvendamas Maskvoje, lankė gimnaziją. Tėvui su šeima 1918 m. grįžus į Lietuvą, gyveno Matiukuose, tęsė mokslus Zarasuose. 1921 m. rugsėjo 1 d. Švietimo departamento įsakymu paskirtas Zarasų apskrities, Antalieptės valsčiaus Bikūnų pradinės mokyklos vedėju. Nuo 1926 m. rugsėjo 1 d. Antalieptės pradinės mokyklos, nuo 1938 m. rugsėjo 1 d. Zarasų pradinės mokyklos Nr. 1 vedėjas.
Jo rūpesčiu Antalieptės Kalno mokykla gavo oficialų patvirtinimą nuo 1931 m. vadintis dr. Jono Basanavičiaus vardo pradine mokykla. Nuo 1927 m. sausio rašė Antalieptės pradinės mokyklos istoriją, įsteigė raštingumo kursus suaugusiems, organizavo apylinkės amatininkų kursus ir juose dėstė. Nuo 1926 m. Antalieptės šaulių būrio valdybos vadas. Įsteigė ir vadovavo Lietuvos tautininkų sąjungos Antalieptės skyriui, įsteigė „Jaunųjų ūkininkų“ būrelį, įkūrė „Vilniui vaduoti“ organizacijos Antalieptės skyrių. 1938 m. rugsėjo 1 d. pervestas darbui į Zarasus, tačiau atostogas ir laisvalaikį praleisdavo savo sodyboje Kimbariškių viensėdyje, prie Antalieptės.
1940 m. liepos 12 d. sovietinės valdžios suimtas, ištremtas į Vorkutos lagerį ir ten 1942 m. sausio 20 d. mirė badu. Žmona Elena Urbonaitė – Triponienė (1905–1983) su vaikais Algimantu (g. 1933) ir Vytautu (g. 1938) liko Lietuvoje, tačiau turėjo slapstytis, išvykdami iš Zarasų krašto. Algimantas tapo geologu, Vytautas – kraujagyslių chirurgu, medicinos profesoriumi.
Pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis;
- 1930 m. Vytauto Didžiojo III laipsnio medalis;
- 1936 m. Jaunosios Lietuvos „Trijų liepsnų“ III laipsnio žymuo;
- 1939 m. LDK Gedimino V laipsnio ir Šaulių žvaigždės ordinai.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- LCVA, f. 391, ap. 1, byla 5352, lap. 9.; f. 391, ap. 3, byla 1459, lap. 65
- Vytautas Indrašius „Aukštaitijos šviesuliai“, 1999, Vilnius, psl. 166–171.