Jonas Boruta (1915)
Jonas Boruta s.Kazimiero (1915 m. vasario 24 d. Kūlokai, Liudvinavo valsčius – 1996 m. balandžio 18 d. Kaunas) – Lietuvos inžinierius, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Brolis rašytojas Kazys Boruta, sūnus vyskupas Jonas Boruta. Nuo 1936 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultete, jį baigė 1942 m. 1939 m. baigė Karo mokyklos atsargos karininkų kursus, jaunesnysis leitenantas.
Nuo 1940 m. Palemono plytinės Kaune inžinierius. 1942 m. spalio mėn. – 1945 m. balandžio mėn. Statybinių medžiagų pramonės tresto Gamybos skyriaus viršininkas. 1943 m. spalio mėn. – 1948 m. vasario mėn. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultete. Nuo 1945 m. balandžio mėn. Lietstatprojekto plytinių projektų vyr. inžinierius. 1944 m. pabaigoje įsitraukė į pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui V. Selioko grupę, nuo 1947 m. Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo narys. 1947 m. rugsėjo 22 d. pakeitė suimtą V. Selioką, tapo BDPS prezidiumo pirmininku. 1947 m. pabaigoje su kitais BDPS nariais Linonio slapyvardžiu pasirašė į užsienį siunčiamus BDPS dokumentus. 1948 m. vasario 5 d. NKVD suimtas ir 1948 m. liepos mėn. Ypatingojo pasitarimo Maskvoje 24 asmenų byloje nuteistas 25 m. kalėti. 1948–1956 m. kalėjo Komijoje, Intos lageriuose. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą, iki 1975 m. dirbo Rokų (prie Kauno) keramikos gamyklos inžinieriumi konstruktoriumi. 1989 m. sausio 6 d. pasirašė Ateitininkų federacijos Lietuvoje atkūrimo aktą. Palaidotas Kauno Seniavos kapinėse.
Parašė atsiminimų apie brolį K. Borutą.[1]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1998 m. Vyčio kryžiaus 2 laipsnio ordinas (po mirties).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Raimondas Vabalas. Jonas Boruta (1915). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 373 psl.