Jonas Balvočius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jonas Balvočius–Gerutis (1842 m. kovo 14 d. Purvėnuose, Mažeikių raj.1915 m. lapkričio 12 d. Uliūnuose, Panevėžio raj.) – kunigas, prozininkas, vertėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, mokslo populiarintojas. Palaidotas Uliūnų bažnyčios šventoriuje.

J. Balvočiaus kapas Uliūnuose

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1864 m. baigė Šiaulių gimnaziją.

1867 m. baigė Kauno kunigų seminariją.

18681871 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Paskirtas vikaru į Kėdainius.

1875 m. perkeltas klebonu į Vadoklius. Čia pradėjo platinti lietuvišką spaudą, nugabendavo jos ir į gimtąjį Mažeikių kraštą. Skatino parapijiečius, kad mokytų vaikus lietuviško rašto. Pavyzdingai tvarkė klebonijos ūkį. Susirūpinęs spaudos atgavimu paskyrė nemažą pinigų sumą tam, kuris išrūpins lietuviams spaudą.

1898 m. pats važinėjo į Peterburgą ir įteikė prašymus vidaus reikalų ministrui ir Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai dėl spaudos draudimo panaikinimo.

1900 m. parėmė katalikiškojo laikraščio „Žinyčia“ išleidimą: pas jį atvykusiam kunigui, faktiškajam redaktoriui Juozui Tumui-Vaižgantui davė 885 rb.

1902 m. iškeltas altarista į Dusetas.

19081914 m. – Ėriškių altarista.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais rūpinosi parapijos įkūrimu Uliūnuose. Buvusiame grūdų sandėlyje 1914 m. įrengė koplyčią.

19141915 m. – Uliūnų klebonas.

Kūrybinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kovojo dėl lietuviškos spaudos atgavimo, kūrė ir iš lenkų, vokiečių, prancūzų kalbų vertė švietėjišką prozą, sulietuvino valstiečiams skirtas religines ir švietėjiškas knygas:

  • „Apeigos Rymo – Katalikų bažnyčios“;
  • „Sodžionių teologija“;
  • „Pamokslai be kunigo“;
  • „Pasaulio įkūrimas“;
  • „Moterystė ir jos šeimyna“;
  • „Sveikata“ ir kt.

19121913 m. perpasakojo vokišką Brėmo (Brehm) vadovėlį „Zoologija, skiriama sodiečiams“ (1-2).

1909 m. perdirbo trumpą astronomijos žinyną, pavadintą „Sodiečių dangus“.

1902 m. išvertė Ivano Krylovo pasakėčias.

Išleido apysakas:

  • 1903 m. „Jonukas Karklynas eina Lietuvos pažintų“;
  • 1906 m. „Kunigo giminė“;
  • 1908 m. „Susiskaldėliai“ ().

Apysakos sukurtos pagal tipinę didaktinę schemą – moralu užsibaigianti virtinė epizodų, jose atsispindi to meto aktualijos: lietuvių santykiai su lenkais, kunigų kivirčai, valstiečių nusigyvenimas. Pasirašinėjo slapyvardžiais J. Gerutis, Prietelius.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]