Jaroslavo mūšis
50°01′00″š. pl. 22°40′00″r. ilg. / 50.016667°š. pl. 22.666667°r. ilg.
| Jaroslavo mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Švedų tvanas, II Šiaurės karas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 ATR
|
 Švedijos imperija
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
 Stefanas Čarneckis
|
Karolis X Gustavas
| ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| nežymūs | dideli | ||||||
Jaroslavo mūšis (lenk. Bitwa pod Jarosławiem) – mūšis, įvykęs 1656 m. kovo 15 d. Jaroslave (dab. Pakarpatės vaivadija, Lenkija). Tai buvo Švedų tvano periodo (ATR istorijos laikmečio tarp 1655 ir 1660 m.) kautynės, kurias pralaimėjo švedų pajėgos, vadovaujamos karaliaus Karolio Gustavo, prieš Abiejų Tautų Respublikos Stefano Čarneckio kariuomenę.[1]
Lenkų pajėgos telkėsi prie Lvovo, kur buvo apsistojęs ir karalius Jonas Kazimieras Vaza. 1656 m. kovo mėn. pradžioje Karolis Gustavas gavo žinių, kad Raudonojoje Rusioje buvo sutraukta beveik 20 000 ATR kareivių. Švedijos karalius suprato, kad jėgos buvo nelygios, be to, švedai turėjo atremti ir lenkų partizaninius išpuolius, todėl davė įsakymą savo pajėgoms atsitraukti link Sano upės. Kovo 11 d. švedai pasiekė Jaroslavą, kur jie sumušė etmono Ježio Sebastiano Liubomirskio pulką, saugojusį upės prieigas. Netrukus čia pasirodė Stefano Čarneckio dalinys, nustebinęs švedus, kurie manė jį nugalėję Golombo mūšyje (lenk. Bitwa pod Gołębiem) vasario mėn. Kautynės įvyko prie Wielkie Oczy kaimo, kur Čarneckis sumušė apie 1000 reiterių turėjusį dalinį, vadovaujamą pulkininko Peter Hammerskjold. Po to jis surengė sėkmingą ataką prieš Skänninge grafo Roberto Duglaso pajėgas, atskubėjusias gelbėti reiterių. Švedai pralaimėjo, ir Duglasas su savo kareiviais pasuko link Jaroslavo. Netrukus Čarneckis puolė ir šį miestą, susidurdamas su švedų daliniais, dirbusiais prie miesto įtvirtinimų statybos. Prieš Čarneckį Karolis Gustavas pasiuntė švedų dalinius, dislokuotus kaimyniniuose kaimuose. Pasirodžiusios pagrindinės švedų kariuomenės pajėgos pivertė lenkus atsitraukti į miškus. Eilė susirėmimų padarė didelį poveikį lenkų pajėgoms, kurios dar buvo pavaldžios Karoliui X Gustavui. Po mūšio keli tokie lenkų pulkai paliko švedus, o Karolis Gustavas nutarė, kad tolesnis jo kariuomenės veržimasis į Lenkijos pietryčius buvo bevaisis. Buvo suorganizuotas taktinis atsitraukimas link Sandomiero, tačiau netrukus švedų kariuomenė buvo apsupta prie Sano ir Vyslos upių santakos.[1]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Leszek Podhorodecki: Rapier i koncerz. Warszawa: 1985. ISBN 83-05-11452-X
- Tadeusz M. Nowak, Jan Wimmer: Historia oręża polskiego 963-1795. Warszawa: Wiedza Powszechna, 1981. ISBN 83-214-0133-3
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Marek Kuchciński. Bitwa pod Jarosławiem Archyvuota kopija 2021-01-12 iš Wayback Machine projekto.