Italų neorealizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Italų neorealizmas buvo kinematografijos judėjimas, gyvavęs po Antrojo pasaulinio karo. Dažnai chronologiniais Italų neorealizmo rėmais laikomi 1943 (filmas Ossessione) – 1952 metai (Umberto D.).

Charakteringi neorealistinių filmų bruožai buvo temų paieškos žemesniųjų socialinių sluoksnių gyvenime. Kalbėta apie ekonominę ir moralinę padėtį šalyje, kurioje tik ką pasibaigė karas. Dažnai antraeilius ir net pagrindinius vaidmenis vaidindavo neprofesionalūs aktoriai. Dėl finansavimo trūkumo kūrėjai iš esmės nenaudojo jokių dirbtinių scenografinių priemonių. Filmuojama buvo lauke. Dėl šių priežasčių neorealistiniai filmai įgavo dokumentikos bruožų.

Žymiausi režisieriai neorealistai buvo Roberto Rossellini, Luchino Visconti, Vittorio De Sica, Giuseppe De Santis ir scenaristas Cesare Zavattini.

Įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Trys didieji italų režisieriai: Federico Fellini, Michelangelo Antonioni ir Luchino Visconti savo karjerą pradėjo kaip neorealistai bei išsaugojo neorealizmo bruožų savo vėlesniuose darbuose.

Šis judėjimas padarė įtaką Prancūzų naujajai bangai ir kitiems judėjimams JAV, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje.

Filmai[taisyti | redaguoti kodą]

Visconti[taisyti | redaguoti kodą]

Rossellini[taisyti | redaguoti kodą]

De Sica[taisyti | redaguoti kodą]

De Santis[taisyti | redaguoti kodą]