Prancūzų naujoji banga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Naujoji banga (pranc. la Nouvelle Vague) yra terminas, nusakantis prancūzų kino kūrėjų grupės, dirbusios šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje, meninę kryptį. Iš dalies įtaką šio judėjimo gimimui padarė italų neorealizmas. Nors Naujoji banga niekada nebuvo formaliai organizuotas kolektyvas, bet visus su ja susijusius režisierius vienijo sąmoningas tradicinės kinematografijos atmetimas ir ikonoklastinė dvasia.

Daugelis jų savo filmais buvo įsitraukę į to laikmečio socialines ir politines aktualijas, pasižymėjo radikaliais eksperimentais su montažu, vaizdu bei siužeto plėtote.

Žymiausi Naujosios bangos kūrėjai ir pradininkai buvo François Truffaut, Jean-Luc Godard, Éric Rohmer, Claude Chabrol ir Jacques Rivette.

Truffaut su savo filmu „400 smūgių“ (1959) ir Godardas su „Iki paskutinio atodūsio“ (À bout de souffle; 1960) susilaukė netikėtos tarptautinės sėkmės taip pritraukdami pasaulio dėmesį į Naująją bangą ir paskatindami šio judėjimo žydėjimą.

Ryškiausios figūros[taisyti | redaguoti kodą]