Herkus Mantas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Baltų gentys apie 1200m.

Prūsų gentys XIII a.

Herkus Mantas (kronikose minimas kaip lot. Henricus Montemin lenk. Herkus Monte vok. Henrich Monte) – 1260-1274 m. prūsų sukilimo žymiausias vadas. Kilęs iš Notangos žemės, Mantiminų giminės. Žuvo 1273 m. rugpjūčio pabaigoje, kai kryžiuočiai jį susekė, paėmė nelaisvėn ir nužudė (pakorė).

[taisyti] Biogafija

Prūsijos žemės kronika teigia, kad Herkus Mantas buvo kilęs iš Notangos, vienos iš prūsų žemių. Prūsai buvo pirmieji Kryžiuočių pavergti Baltai. Į jų žemes kryžininkai atvyko Mozūrų kunigaikščio Konrado pirmojo kvietimu į Chelmno 1226 metais. Kryžiuočius Konradas pasivietė dėl to, jog jam pačiam atremti jų puldinėjimus pasienyje buvo sunku. Būdami pagonys Prūsai puikiai tiko naujam kryžiaus karo taikiniui. Taip prasidėjo šiauriniai kryžiaus karai, kryžiuočiai gavo teisę kolonizuoti Baltų žemes prisidengdami krikšto misija.

Dar būdamas vaiku Herkus kryžiuočių buvo paimtas įkaitu ir auklėtas Magdeburge. Ten Montė pragyveno apie 10 metų, mokėsi St. Johannes der Täufer auf dem Berge vienuolyne, gavo tiems laikams labai solidų išsilavinimą. Jis greičiausiai buvo pakrikštytas vardu Henricus, bet paleistas suprūsino savo vardą išmesdamas kelias raides. Kadangi buvo mokytas Vokiečių karybos meno, Notangos gentys išrinko jį savo karo vadu. Tai, kad paimtas į nelaisvę Montė buvo leidžiamas į mokyklą ir bandomas perauklėti greičiausiai reiškia, kad jis buvo iš kilmingos šeimos. Nekilmingi prūsai būdavo krikštijami prievarta ir parduodami į vergiją visoje Europoje.

Didysis prūsų sukilimas prasidėjo 1260 metų rugsėjį, po kryžiuočių pralaimėjimo Durbės mūšyje, ir truko keturiolika metų. Pradžioje Montę lydėjo sėkmė: jo vadovaujamos pajėgos nugalėjo kryžiuočius Pokarvio mūšyje 1261 m. sausio 21 dieną. 1262 metais Montė buvo sunkiai sužeistas Karaliaučiaus apgulties metu. Visgi, jis greitai pasveiko ir jau kitais metais surengė žygį į Chelmno kunigaikštystę su didele kariauna. Grįžtančius iš šio žygio į Notangą prūsus užpuolė priešai (Lenkai ir/ar kryžiuočiai?). Sekusio Lobau mūšio metu ordino magistras, maršalas, 40 kitų riterių ir nežinomas skaičius nekilmingų karių žuvo kaudamiesi su prūsais.

Dėl Montės ir kitų vadų sėkmės prūsai atsikovojo dalį savo žemių. Nuo 1263 iki 1272 metų kronikos Herkaus Manto nemini. Per tą laiką kryžiuočiai gavo paramos iš popiežiaus ir Vakarų Europos, išmoko efektyviau kovoti su prūsais. Negalėdami užgrobti miestų ir nemokėdami pilių apgulties taktikos prūsai ėmė pralaimėti. 1272 metais Herkus su nedidele grupe prūsų buvo priverstas atsitraukti į pietų Prūsijos miškus. 1273 metais Montė buvo paimtas į nelaisvę ir pakartas. Dar po metų sukilimas buvo numalšintas ir kryžiuočiai gavo progą tolimesniam Baltų žemių užkariavimui.

[taisyti] Reikšmė

Herkus Montė laikomas prūsų ir visų baltų didvyriu ir sektinu pavyzdžiu. Pagrindinė Klaipėdos gatvė vadinama Herkaus Manto vardu. Montės gyvenimas ir dramatiškas pasipriešinimas galingesniam varžovui tapo pagrindu daugeliui meno kūrinių:

Juozas Grušas sukūrė dramą Herkus Mantas, kur jis vaizduojamas kaip romantiškas herojus.
Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas Herkus Mantas. Režisavo Marijonas Giedrys, 1972 m. Šis filmas tapo vienu žiūrimiausių lietuviškų filmų sovietiniu laikotarpiu (1945–90). ^[1]

[taisyti] Šaltiniai

Bendri

Simas Sužiedėlis, Encyclopedia Lituanica, Mantas Herkus, 1970-1978, Juozas Kapočius, III tomas, Boston, Massachusetts, 74-114275, 461–2 psl.
Jonas Zinkus, et. al Tarybų Lietuvos enciklopedija, Jasas Rimantas, Herkus Mantas, 1986, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, II tomas, Vilnius, Lithuania, 24–5 psl.