Liubavos mūšis
Liubavos mūšis – mūšis, įvykęs 1263 m. pavasarį Liubavos žemėje per Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274 m.) tarp Herkaus Manto vadovaujamų sukilėlių ir Vokiečių ordino (vadas krašto magistras Helmerichas) kariuomenių.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukilėliai nusiaubė Kulmo žemę ir įsiveržė į Liubavos žemę. Kautynes, kurios įvyko į vakarus nuo būsimo Žalgirio mūšio lauko, puldami savo grobį saugančius prūsus pradėjo kryžiuočiai. Sukilėliai apsitvėrė ir priešinosi gausesnei Vokiečių ordino kariuomenei, vėliau neva ėmė trauktis. Kai persekiodami bėgančiuosius Vokiečių ordino riteriai suardė rikiuotę ir išsisklaidė, sugrįžę į užtvaras sukilėliai vėl sumaniai kovėsi. Per mūšį žuvo Helmerichas ir Vokiečių ordino maršalas Dytrichas, 40 riterių, dauguma eilinių karių.
Pasak Vokiečių ordino kronikininko Petro Dusburgiečio, žuvo Vokiečių ordino vadovybė bei geriausi riteriai – šiuo požiūriu nuostoliai buvę didesni nei 1260 m. Durbės mūšyje. Kitas Vokiečių ordino pralaimėto mūšio rezultatas – atžygiavę sūduviai sugriovė Liubavos pilį ir miestą. Dėl gentinio laikotarpio pabaigos gyvensenos prūsai nei Liubavos mūšio, nei Zirgūnos mūšio (1271 m.) pergalių strateginei sukilimo sėkmei nepanaudojo – po jų daugiausia gynėsi.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Matulevičius. Liubavos mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 447 psl.