Gyvačių kerėjimas
Gyvačių kerėjimas – gatvės pasirodymas, kurio metu muzikos atlikėjas priverčia iškilti gyvatę iš indo ir judėti paskui muzikos ritmą. Be įsivaizduojamos gyvačių hipnozės, kerėtojas dar gali atlikti ir kitus triukus su gyvatėmis. Gyvačių kerėjimo praktikos labiausiai paplitusios Šiaurės Indijoje ir Pakistane, taip pat Pietryčių Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje.
Gyvačių kerėjimas paprastai atliekamas gatvėse, turguose, kitose viešose vietose. Kerėtojas priešais save pasistato pravirą krepšį su gyvate ir atsisėdęs ant žemės groja specialiu pučiamuoju instrumentu pungiu. Gyvatė iškyla iš indo ir ima linguoti paskui pungį. Iš tiesų, gyvatė pungio garso negirdi, o linguoja paskui judinamą pungį, laikydama jį priešu. Dažniausiai naudojamos gyvatės yra indinės kobros, nes jos pakilusios vaizdingai išskleidžia savo gobtuvą. Tačiau kerėjimui naudojamos ir kitos gyvačių rūšys. Šiaurės Afrikoje naudojamos egiptinės kobros, vietinės angys.
Tradiciškai gyvačių kerėtojai patys pasigaudavo gyvates, nors dabar dažniausiai jas gauna iš jų gaudytojų. Dažnai saugumo sumetimais gyvatės dantys yra pašalinami, nors jos vis vien išlieka nuodingos. Šiaurės Afrikoje gyvačių burnos dažnai surišamos, jos gali tik kaišioti liežuvį, kas suteikia didžiausią efektą žiūrovams. Tokios gyvatės greitai žūva nuo bado arba išsekimo, todėl nuolat turi būti keičiamos naujomis.
Pirmi šaltiniai apie gyvačių kerėjimą žinomi iš senovės Egipto. Kerėtojai buvo laikomi magais, gydytojais, jie ne tik atlikinėdavo pasirodymus, bet ir gydydavo gyvačių įgeltuosius. Gyvačių kerėtojai minimi ir Biblijoje. Indija nuo seno buvo žinoma savo gyvačių kultu ir nagų mitologija. Ten taip pat nuo senovės egzistavo žmonės, išmanę gyvačių rūšis, jų laikymą, įgėlimus ir jų gydymą. Iš Indijos gyvačių kerėjimo praktikos greičiausiai paplito po Pietryčių Aziją.
Indijos gyvačių kerėtojai priklauso Saperų kastai. Jie kilę iš Harjanos ir Pandžabo. Saperai pasižymi savo išskirtine išvaizda – vilki ilgus drabužius, oranžinius turbanus, turi ilgus plaukus, nešioja daug apyrankių, vėrinių. Gyvačių kerėtojai (tiek Indijos, tiek Šiaurės Afrikos) gyvena klajokliškai, užsidirba iš gatvės ir privačių pasirodymų, kaimuose jie tebėra laukiami kaip gydytojai, magai, gyvačių gaudytojai. Indijoje dėl gamtosaugos įstatymų, draudžiančių gaudyti ir laikyti gyvates, gyvačių kerėtojai priversti trauktis iš didesnių miestų, kur juos galėtų pagauti policija.
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
