Gruzdžių–Gubernijos miškai

Koordinatės: 56°1′ š. pl. 23°16′ r. ilg. / 56.017°š. pl. 23.267°r. ilg. / 56.017; 23.267
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Gruzdžių-Gubernijos miškai)

56°1′ š. pl. 23°16′ r. ilg. / 56.017°š. pl. 23.267°r. ilg. / 56.017; 23.267 Gruzdžių-Gubernijos miškai – miškai Šiaulių raj. ir Joniškio raj. savivaldybių teritorijoje.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gruzdžių-Gubernijos miškai prasideda 2 km į šiaurės vakarus nuo Šiaulių ir apie 18 km tęsiasi į šiaurę, iki Mūšos. Plotas 10 300 ha, mišku apaugę 8800 ha. Valstybinės reikšmės miškų 75 %; priklauso Šiaulių miškų urėdijai – Gruzdžių, Lygudų, Meškuičių, Šiaulių girininkijoms ir Joniškio miškų urėdijai – Beržėnų girininkijai. Sudaro 20 miškų, didesnieji: Gruzdžių, Gubernijos, Klebonų, Mesmedžio, Strazdų, Vigonių.

Į miškus giliai įsiterpę laukai ir gyvenvietės. Per Gruzdžių-Gubernijos miškus į Mūšą teka Vilkvedis, jo intakai Jonelis ir Norupis, Kidė, Bitlaistis, Voverkis. Pietinėje dalyje teka Ventos intakas Ringuva. Upeliai sureguliuoti, dauguma miškų nusausinti. Pietrytiniame pakraštyje yra apie 720 ha Gubernijos žemapelkė. Miškų paviršius lygus, vietomis banguotas.

Gausu stambiųjų kanopinių žvėrių. Gruzdžių-Gubernijos miško pietrytiniame pakraštyje yra Vijolių entomologinis draustinis.

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augavietės labai derlingos, derlingos laikinai užmirkusios ir žemutinio tipo pelkinės. 94 % miškų yra ūkiniai, 5 % apsauginiai, 1 % ekosistemų apsaugos. Kultūrinės kilmės medynų 7 %, eglynų yra 43 %, beržynų 37 %, drebulynų 7 %, baltalksnynų 5 %, juodalksnynų ir pušynų po 3 %, uosynų 2 %. Jaunuolynai sudaro 22 %, pusamžiai medynai 26 %, bręstantys 27 %, brandūs 25 %. Medynų vidutinis amžius 51 m., bonitetas 1,9, skalsumas 0,68, tūris 195 m³/ha.

19441951 m. Gruzdžių-Gubernijos miškuose veikė Lietuvos partizanų būriai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Brukas, Dalius ŽygelisGruzdžių-Gubernijos miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 218 psl.