Gordijaus mazgas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aleksandras Makedonietis perkirta gordijaus mazgą. Jean-Simon Berthélemy (1743–1811) paveikslas

Gordijaus mazgas – senovės graikų legenda susijusi su Aleksandru Makedoniečiu. Posakis dažnai naudojamas kaip metafora norint apibūdinti neišsprendžiamą, beviltišką problemą. „Perkirsti gordijaus mazgą“ – reiškia surasti išeitį (dažnai drastišką) iš sudėtingos situacijos.

Legenda[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės graikų padavimuose pasakojama, kad Gordijus buvo paprastas frygų žemdirbys. Vieną dieną jam beariant jaučiais žemę, ant jungo nutūpė erelis. Tai buvo ženklas, kad šio vyro laukia didi, karališka ateitis. Neilgai trukus frygiečiai neteko karaliaus. Orakulas jiems patarė karaliumi išrinkti tą, kurį pirmą sutiks važiuojantį vežėčiomis į Dzeuso šventyklą. Taip jau atsitiko, kad pirmasis keliu važiavo Gordijus. Tapęs valdovu, jis įkūrė sostinę Gordioną. Dzeuso garbei Gordijus paaukojo savo vežėčias, kurios taip pakeitė jo gyvenimą. Vežėčias patalpino Dzeusui skirtoje šventykloje. Prie vežimo grąžulo ypatingai sudėtingu mazgu buvo pririštas jungas, ant kurio kadaise tupėjo erelis. Legendos pasakoja, kad mazgas buvęs surištas iš laukinės vyšnios karnos ir niekas negalėjęs jame įžvelgti nei galo nei pradžios. Orakulai skelbė, kad tas, kuris sugebės atrišti šį mazgą, gavusį gordijaus pavadinimą, valdys visą Aziją. 400 metų bandyta atrišti mazgą, tačiau įminti jo paslaptį niekam nepavykę. Apie 350 metus prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis keliavo per Frygiją. Išgirdęs apie Gordijaus mazgą, jis, stebimas smalsios minios, irgi pabandė įminti šią mįslę. Tačiau ir jam nepasisekė. Tuomet, netekęs kantrybės, jis ištraukė kardą ir mazgą perkirto pusiau. Orakulų pranašystė išsipildė – Aleksandras Makedonietis tikrai tapo Azijos valdovu, tik neilgam. Daugelis žynių įžvelgė ryšį tarp trumpo Makedoniečio gyvenimo ir jo žaibiško „gordijaus mazgo“ problemos sprendimo.

Legenda apie senį, plūgą ir erelį[taisyti | redaguoti kodą]

Gyveno kartą vargingas žemdirbys, vardu Gordijas. Vieną dieną, kai jis arė savo lauką, atskrido erelis ir atsitūpė ant jungo, į kurį buvo įkinkytas plūgą tempiantis jautis. Išvydęs šventą Dzeuso paukštį Gordijas nustebo ir tuoj nuėjo pas vietos žynių šeimą, kad išsiaiškintų, ką šis pranašiškas ženklas reiškia. Priėjęs prie kaimo, jis pamatė iš šulinio vandenį semiančią merginą ir paklausė, ar ji nesanti viena iš pranašautojų. Ji patvirtino esanti žynė, o jis papasakojo, kas nutiko. Mergina liepė jam grįžti į tą pačią vietą ir atnešti Dzeusui auką. Gordijas buvo tik paprastas žemdirbys ir nieko neišmanė apie religines apeigas, todėl paprašė merginos eiti drauge su juo ir paaukoti auką: ši sutiko. Atlikusi aukojimo apeigas ji nusprendė pasilikti ir tapti Gordijaus žmona. Ilgainiui jie susilaukė sūnaus ir davė jam Mido vardą; užaugęs jis tapo gražiu vyru. Frigijos žemę tuo metu draskė kovos, bet senoji pranašystė bylojo, kad kartą pasirodys vyras su vežimu, tapsiantis karaliumi ir atnešiantis taiką. Vieną dieną pamatę jaunąjį Midą atvažiuojant savo tėvo vežimu, Frygijos gyventojai išsirinko jį karaliumi. Jis netrukus padarė galą visiems nesutarimams šalyje ir atsidėkodamas skyrė šeimos vežimą Dzeuso šventyklai, dievui už malonę.

Legenda bylojo, kad tas, kuris sugebės atrišti vežimo jungo mazgą, taps visos Azijos valdovu.

Aleksandras Didysis girdėjo šią istoriją vaikystėje, sėdėdamas Aristoteliui prie kojų Mido soduose Makedonijoje. Pasak kito padavimo, Midas iš pradžių valdė Makedonijoje, o paskui nuvedė savo tautą į Aziją – šį padavimą pagrindžia faktas, kad frygų kalba buvo panašesnė į graikų negu į senąsias Mažosios Azijos kalbas.

333 m. pr. m. e. karinės kompanijos į Persiją metu, Aleksandras Didysis turbūt noriai pasinaudojo galimybe pamatyti garsųjį vežimą ir pamėginti atrišti mazgą. Jis buvo surištas iš grublėtos karnos, taip suraizgytos, kad nebuvo matyti jokio galo, nors ir kaip atidžiai Aleksandras nagrinėjo mazgą. Minia augo, ir karaliaus draugai ėmė jaudintis. Būtų atrodę nekaip, jeigu Aleksandras būtų išėjęs iš šventyklos neįveikęs užduoties, nors buvo akivaizdu, kad atrišti Gordijo mazgo neįmanoma.

Yra dvi tolesnių įvykių versijos. Pirmąją pateikė žygyje Aleksandrą lydėjęs biografas ir karininkas Aristobulas. Jis pasakoja, kad karalius atidžiai apžiūrėjo mazgą, ištraukė kuolelį, aplink kurį mazgas buvo surištas, o tada jį atmazgė.

Tačiau kitas padavimas, tikėtinesnis, žinant Aleksandro būdą, teigia, kad karalius neilgai galvojęs išsitraukė savo kardą ir perkirto mazgą perpus. Koks skirtumas, pasakė jis, kaip įveikti mazgą?[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ Vilnius, Tyto alba, 2012 m. 138–139 psl. ISBN 978-9986-16-909-3

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Gordijaus mazgas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka