Skiltuvas

Skiltuvas – titnaginis arba geležinis įrankis ugniai įdegti.^[1] Nuo skiltuvo skėlimo į akmenį kyla žiežirbos, ir taip užkuriama ugnis. Skeliant skiltuvu į titnagą išgaunamos kibirkštys, jomis nesudėtinga uždegti tokias degias medžiagas kaip medžių žievių plaušą, pakulas, sausą žolę ar anglinę medvilnę (suanglėjęs medvilninis audinys).

Geležinis skiltuvas su gabalėliu titnago viduramžiais atstodavo žiebtuvėlį ar degtukus. Tradicinis ugnies skiltuvas su titnagu ir lengvai degia medžiaga nešiojamas natūralios odos maišelyje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje skiltuvai buvo reikalingi užkurti laužams. Iki plieno išradimo buvo naudojami geležis arba titnagas, kurių pagalba galima sukelti aukštos temperatūros kibirkštį ir nuo jos įsiplieskiančią ugnį. Geležies amžiuje iki degtuko išradimo buvo įprasta užkurti ugnį plienu su titnagu. Ugnies įdegimas skėlimu Europoje buvo naudojamas senaisiais, viduramžių, vikingų laikais. Nustatyta, kad „ledo žmogus“ Ecis ugniai įdegti naudojo pirito mineralą.

Geležinis skiltuvas Europoje paplito I tūkstm. pr. m.e. pabaigoje, o pirmaisiais mūsų eros amžiais plačiai paplito ir Rytų bei Šiaurės Europoje. Pirmieji geležiniai skiltuvai buvo lazdelės formos, o apie V a. pradėti naudoti lanko ar kitokios formos skiltuvai.^[2]

Plienas su titnagu buvo laikomi metalinėje dėžutėje su lengvai užsidegančia medžiaga.

Medžiagos skiltuvų gamybai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Be plieno ir titnago, skiltuvams gaminti buvo naudojami įvairūs kiti neporėti aštriabriauniai akmenys, tokie kaip žėrutis, jaspis arba agatas. Japonijoje ugnies skėlimo būdas buvo vykdomas dažniausiai naudojant agatą arba kvarcą.^[3]