Charles Laughton

Charles Laughton

Č. Lotonas 1934 m.
Gimė	1899 m. liepos 1 d. Skarboras, Anglija
Mirė	1962 m. gruodžio 15 d. (63 metai) Holivudas, JAV

Veikla	aktorius

Čarlzas Lotonas (angl. Charles Laughton, 1899 m. liepos 1 d. Skarboras, Anglija – 1962 m. gruodžio 15 d. Holivudas, JAV) – anglų ir amerikiečių aktorius, laimėjęs „Oskarą“ už geriausią vyrišką vaidmenį filme „Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“ („The Private Life Of Henry VIII“).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Anglijoje, Jorkšyro grafystėje, viešbučių savininkų Elizos (1869–1953) ir Roberto (1869–1924) Lotonų šeimoje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, per dujų ataką stipriai apsinuodijo. Grįžęs iš karo pradėjo dirbti šeimyniniame viešbutyje, bet jau tada susidomėjo vaidyba ir tapo mėgėjų trupės nariu. 1926 m., Londone baigęs studijas Karališkojoje dramos meno akademijoje, pasirodė Barnso teatro scenoje vaidindamas Osipą N. Gogolio komedijoje „Revizorius“.^[1]^[2]

1928 m. su Elza Lančester vaidino trijuose trumpametražiuose filmuose, kuriuos pagal H. Dž. Velso apsakymus režisavo Aivoras Montegju. Po to sekė epizodiniai vaidmenys filmuose „Pikadilis“ („Piccadilly“, 1929) ir „Senasis tamsus namas“ („The Old Dark House“, 1932), šis buvo pirmasis Č. Lotono Holivudo filmas. 1929 m. Č. Lotonas ir E. Lančester susituokė, tačiau vaikų nesusilaukė; vėliau išleistuose atsiminimuose Č. Lotono našlė šią aplinkybę aiškino jo homoseksualumu.^[3]

Nuo filmo „Senasis tamsus namas“ prasidėjo spartus aktoriaus kilimas Holivude. Č. Lotonas niekada nesilaikė kokio nors amplua. Nepaisant įspūdingo stoto, jis buvo labai paslankus aktorius, jo, kaip komiko, talentą puikiai papildė aukštas intelektas. Teatro scenoje jis reiškėsi tiek pat sėkmingai, kaip ir kine. Puikūs aktoriniai sugebėjimai ypač atsiskleidė vaidinant Lopachiną A. Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“ (Londonas, 1933) ir atliekant pagrindinį vaidmenį B. Brechto spektaklyje „Galilėjaus gyvenimas“ (Los Andželas, 1947), pastarojo tekstą Č. Lotonas padėjo išversti iš vokiečių kalbos.^[4]

Pirmasis Č. Lotono bendras darbas su režisieriumi Aleksandru Korda buvo filmas „Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“ (1933). 1934 m. už karaliaus Henriko vaidmenį Č. Lotonas buvo apdovanotas „Oskaru“.^[5] Vėliau vaidino filmuose „Maištas „Bauntyje“ („Mutiny on the Bounty“, 1935) ir „Rembrantas“ („Rembrandt“, 1936). Šie filmai aktorių pavertė kino žvaigžde. 1936 m. jis buvo nominuotas „Oskarui“ už kapitono Viljamo Blajaus vaidmenį filme „Maištas „Bauntyje“. 1937 m. su buvusiu vokiečių kino kompanijos „Universum Film AG“ prodiuseriu Erichu Pomeriu jis įkūrė savo kino kompaniją „Mayflower Pictures Corporation“, kurioje buvo sukurti trys filmai ir visuose juose Č. Lotonas atliko pagrindinius vaidmenis: „Rūstybės taurė“ („Vessel of Wrath“, 1938) su E. Lančester pagal Viljamo Somerseto Moemo romaną (vienintelis E. Pomerio, kaip režisieriaus, darbas), „Šv. Martyno skersgatvis“ („St. Martin’s Lane“, 1938) su Vivjena Ly ir „Smuklė „Jamaika“ („Jamaica Inn“, 1939), režisavo Alfredas Hičkokas pagal Dafnės diu Morė romaną.

1950 m. Č. Lotonas priėmė JAV pilietybę. 1955 m. jis sukūrė filmą „Medžiotojo naktis“ („The Night Of The Hunter“), kuris yra vienintelis jo, kaip režisieriaus ir scenaristo, darbas. Iš vėlesnių Č. Lotono vaidmenų išskirtinas patyrusio, įžvalgaus advokato vaidmuo filme „Prokuroro liudytojas“ („Witness for the Prosecution“, 1957). Už pagrindinį vaidmenį politinėje dramoje „Patarimas ir sutikimas“ („Advise & Consent“, 1962) Č. Lotonas jau po mirties buvo nominuotas Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.^[5]

Čarlzas Lotonas mirė 1962 m. Holivude nuo inkstų vėžio. Palaidotas Forest Louno memorialiniame parke (Holivudo kalvose).