Bronius Krištanavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bronius Krištanavičius (1910 m. sausio 28 d. Truskava1977 m. vasario 11 d. Čikaga) – SJ, Lietuvos kunigas, jėzuitas, filosofijos ir socialinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valkenburgo (Olandija) kolegijoje studijavo filosofiją ir teologiją. 19321936 m. mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje, įsteigė moksleivių socialinės veiklos būrelį. 19371941 m. Insbruko universitete ir Romoje studijavo socialinius mokslus. 1939 m. įšventintas kunigu. 1941 m. filosofijos ir socialinių mokslų daktaras. Nuo 1941 m. dirbo Popiežiškojoje šalpos komisijoje Romoje, vienas jos direktorių. Rūpinosi Pietų Italijos neturtingųjų ir našlaičių šalpa, atstatė ir steigė prieglaudas, globojo karo pabėgėlius lietuvius, rėmė jų kuriamą Popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją Romoje. Nuo 1952 m. gyveno Čikagoje. 19521961 m. JAV lietuvių jėzuitų vyresnysis. Rūpinosi Čikagos, Monrealio ir Montevidėjo jėzuitų namų bei Čikagos lietuvių jaunimo centro statybomis.

Nuo 1932 m. bendradarbiavo žurnaluose „Misijos“, „Tiesos kelias“, „Žvaigždutė“. 19521963 m. redagavo žurnalą „Žvaigždė“. Vienas „Mišiolo“ (1968 m.) vertėjų.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Antanas BalašaitisBronius Krištanavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 80 psl.