Baltagalvis erelis
| Haliaeetus leucocephalus | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Jūrinis erelis (Haliaeetus leucocephalus) |
||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
|
||||||||||||||||
| Mokslinis pavadinimas | ||||||||||||||||
| Haliaeetus leucocephalus Linnaeus, 1766 |
||||||||||||||||
 Baltagalvio erelio paplitimas ██ Perimvietės ██ Vasaros perimvietės ██ Žiemos arealas ██ Tik migruojantys |
Baltagalvis erelis (lot. Haliaeetus leucocephalus) – vanaginių (Accipitridae) šeimos plėšrusis paukštis. Paplitęs Šiaurės Amerikoje – nuo šiaurinės Meksikos, Kubos iki centrinės Aliaskos.
Suaugęs baltagalvis erelis yra 70-102 cm aukščio, išskleistų sparnų plotis 180–234 cm. Sveria 2,5–7 kg, patelės ketvirtadaliu smulkesnės už patinus. Suaugėlio kūnas ir uodega rudi, galva balta, snapas didelis, lenktas, geltonas. Jaunikliai tamsiai rudi, plunksnų galiukai ant sparnų, ties krūtine balti.
Gyvena jūrų, upių, didelių ežerų pakrantėse, kur daug atviro vandens plotų ir gausu žuvies. Lizdams pasirenka senus, subrendusius spygliuočius ar kietos medienos lapuočius medžius. Jie turi būti netoli vandens telkinio, su geru apžvelgiamuoju lauku. Jautrūs žmonių veiklai, todėl gyvena retai apgyvendintuose plotuose.
Tai dalinai migruojantys paukščiai. Gyvenantys prie vandens telkinių, kurie žiemą užšąla, migruoja į pietus, tuo tarpu gyvenantys prie neužšąlančių telkinių yra sėslūs. Skrisdami pasiekia 56–70 km/h greitį.
Baltagalvis erelis minta daugiausia žuvimi (ypač upėtakiais, lašišomis), neretai – dvėseliena. Taip pat kartais gaudo smulkius žinduolius – kiškius, triušius, meškėnus, ondatras, elnių jauniklius, be to paukščius (ypač antinius), krabus, driežus.
Baltagalvis erelis yra JAV nacionalinis paukštis.
Nuorodos [taisyti]
