Auzu ruožas
Auzu ruožas (arab. قطاع أوزو,) – žemės ruožas šiaurės Čade, šalia sienos su Libija. Nuo sienos jis tęsiasi į pietus 100 km į Borku regioną. Regiono plotas yra 114 000 km², pavadinimas kilo nuo Auzu miestelio ir oazės. Auzu ruožas suvaidino didelį vaidmenį Čado-Libijos konflikte.
Auzu ruožas pirmąkart paminėtas po Pirmojo pasaulinio karo, kai Italijos karalystė po pergalės negavo Vokietijos kolonijų, bet Didžioji Britanija suteikė italams Džubalandą, o prancūzai – Auzu ruožą. 1935 m. Benito Mussolini ir Pierre Laval pasirašė sutartį, kurios vienas punktas oficialiai perleido Auzu ruožą Italijos Libijai.[1] Prancūzai norėjo šia sutartimi nustatyti Tuniso italų statusą, numalšinti Italijos pretenzijas į Nicą, sutrukdyti Musolinio suartėjimui su Hitleriu.
Susitarimas greitai žlugo ir Italija su Vokietija suartėjo, bet vis tiek iki 1955 m. buvo manoma, kas Auzu ruožas priklauso Libijai[1].
Dėl teiginių, kad regione daug urano iškasenų,[2] Čadas ir Libija dažnai kovojo dėl ruožo. 1973 m. Libija pradėjo Čado-Libijos konfliktą. Libiai teigė, kad vietiniai gyventojai buvo Senusi ordino, o vėliau Osmanų imperijos, vasalai, tad Auzu priklauso Libijai, nes ši perėmė imperijos pretenzijas. Be to ji tvirtino, kad neratifikuota 1935 m. sutartis turi teisinę galią. Čadas savo pretenzijas rėmė 1955 m. Prancūzijos-Libijos sutartimi ir 1899 m. Prancūzijos-Didžiosios Britanijos sutartimi dėl įtakos sferų. Tai vienas iš nedaugelio punktų, dėl kurių sutaria visos Čado partijos.
1987 m. per Tojotos karą Čadas su prancūzų pagalba išvijo Libiją iš Auzu ruožo. 1987–1988 m. buvo paliaubos, vėliau nesėkmingos taikos derybos ir 1994 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino Čado pretenzijas į regioną.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Hodder, Lloyd, McLachlan (1998). Land-locked states of Africa and Asia, Volume 2, p. 32. Frank Cass, London, Great Britain.
- ↑ Libya Issue Brief, Congressional Research Service (US State Department). April 10, 2002.