Arklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Arimas jaučių traukiamu arklu Indijoje

Arklas senovinis padargas žemei arti. Arklai su geležiniais noragais II tūkstantmečio pirmaisiais šimtmečiais buvo plačiai paplitę visuose baltų kraštuose. Juos dažnai mini rašytiniai šaltiniai. XIII a. šiuos arklus stūmė iš apyvartos tobulesni, verčiantys vagą arimo įrankiai - žagrės. Arklai tapo pagalbiniais arimo įrankiais. Jie vėl pradėjo plisti XVII a. ėmus kultivuoti bulves ir kitus šakniavaisius, nes jiems vagoti arklai geriausiai tiko. XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje buvo įvairios konstrukcijos arklų.

Arklai Lietuvoje buvo dviejų tipų: rėžtuviniai ir pavažiniai.

  • Rėžtuviniai arklai su trumpu grąžulu buvo žinomi daugelyje Europos, Azijos ir Afrikos šalių. Rėžtuviniai arklai su grąžulu ar ienomis buvo paplitę tik Šiaurės, Šiaurės Rytų ir Vidurio Lietuvoje. Rėžtuvinių arklų konstrukcija labai įvairi, nes jie pritaikyti įvairiems dirvožemiams. Lengvoms dirvoms arti buvo naudojami arklai su siaura išara ir kastuvėlio arba liežuvio pavidalo noragais. Molėtoms ir kalvotoms Vidurio Lietuvos dirvoms arti naudoti arklai su kastuvo pavidalo išara.
  • Pavažiniai arklai Lietuvoje greičiausiai pradėjo plisti XVII a. iš Vakarų Europos. Daugiausiai jais arta Žemaitijoje ir Suvalkijoje. Pagal konstrukciją pavažiniai arklai skirstomi į rėminius ir pusiau rėminius.

XIX a. - XX a. pradžioje vietiniai kalviai ėmė daryti geležinius arklus - vagotuvus su purentuvais bei ravėtuvais. Tuo metu arklai buvo paplitę visoje Lietuvoje, bet neteko savo senojo pavadinimo arklas. Juos pradėta vadinti žagre, žagrute, plūgeliu.