Animacinė fizika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Animacinė fizika yra normalių fizikos dėsnių pakaitalas, skirtas sukurti humoristines situacijas. Normalūs fizikos dėsniai yra objektyvūs ir nekintantys, tačiau animacinės fizikos dėsniai yra subjektyvūs ir kintantys.

Daugelis populiariausių amerikietiškų animacinių filmų, ypač iš „Warner Bros.“ ir „MGM“ studijų, nesąmoningai sukūrė pakankamai nuoseklų tokių „dėsnių“ rinkinį, kuris tapo dažnai naudojamu komiškose situacijose. Pavyzdžiui: personažas nubėga nuo skardžio ir jis yra neveikiamas gravitacijos, t. y. nekrenta žemyn tol, kol pats to nepastebi ir nesureaguoja.[1]

Art Babbitt („Walt Disney Studios“ animatorius) žodžiais tariant: „Animacija paklūsta fizikos dėsniams – nebent kitaip būtų juokingiau“.

Pavyzdžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Cartoon physics WikiWorld.png

Specifinės nuorodos į animacinę fiziką randamos nuo 1980 m. liepos, kada pasirodė „Esquire“ straipsnis „O’Donell animacinio filmo judėjimo dėsniai“ (O’Donnell’s Laws of Cartoon Motion).[2] Straipsnio versija išspausdinta „IEEE“ (Institute of Electrical and Electronics Engineers – Elektros ir Elektronikos inžinierių institutas) 1994 m. žurnale skirtame inžinieriams (18 tomas, 7 nr., 12 psl.) padėjo sklisti šiai idėjai tarp techninį išsilavinimą turinčių žmonių, kurie ją išplėtė ir ištobulino. Šie dėsniai yra išdėstyti dešimtyse tinklalapių.

O’Donell pavyzdžiai apima tokius dėsnius:

  • Bet kas sustabdytas erdvėje lieka erdvėje tol, kol nesuvokia savo padėties. Tik tada pradeda veikti įprasti gravitacijos dėsniai. Štai kodėl kūdikiai ilgą laiko tarpą gali nugalėti gravitaciją. (Personažas nulipa nuo skardžio, lieka sustabdytas erdvėje ir nenukrenta tol, kol nepažvelgia žemyn).
  • Bet kas einantis per kietą medžiagą (paprastai dideliu greičiu) paliks joje skylę, atitinkančią jo perimetrą („praėjimo siluetas“ (angl. silhouette of passage)).
  • Vieni gali praeiti per vientisą sieną ant kurios nupieštas įėjimas į tunelį, kiti negali. Pasekmė: veikia „nešiojamos“ skylės.
  • Baimė paneigia visus gravitacijos dėsnius (pvz.: išgąsdinus personažą jis pašoka labai aukštai į orą).
  • Bet koks žiaurus elgesys su katėmis neturi išliekančio poveikio (kitaip tariant, katės greitai gyja ir/arba turi neribotą skaičių gyvybių). Pasekmė: katės gali tilpti neįprastai mažose erdvėse.
  • Viskas krenta greičiau už priekalą. (Krentantis priekalas visada nusileis tiesiai ant personažo galvos, nepaisant laiko tarpo tarp personažo ir priekalo kritimo pradžios).
  • Bet kuri transporto priemonė važiuojanti keliu yra neapibrėžtoje būklėje tol, kol į šį kelią nepatenka objektas. (Vilkas įžengia į kelią ir yra pervažiuojamas autobuso).

Idėjos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Idėja, kad animacinio filmo pasaulio elgsena skiriasi nuo realus, tačiau nėra atsitiktinė, yra tokia sena kaip ir animacija. Walt Disney, pavyzdžiui, kalbėjo apie „tikėtina neįmanoma“ („The Plausible Impossible“ epizodas rodytas 1956] m. per „Disneyland“ televizijos programą).

Neseniai, ši idėja buvo aiškiai apibūdinta kai kurių animacinių filmų personažų, įskaitant Triušį Rodžerį (Roger Rabbit), Bonkers D. Bobcat bei Yakko, Wakko ir Dot, kurie sako, kad animacinių filmų personažai gali lenkti ar laužyti natūralius gamtos dėsnius, jei tikslas yra komedija. Tai padaryti yra labai sudėtinga, todėl personažai turi natūralų juokingo laiko pajautimą, kuris suteikia jiems iš prigimties juokingų savybių.

Filme „Kas pakišo triušį Rodžerį“ (Who Framed Rogger Rabbit), pavyzdžiui, Rodžeris negali išsivaduoti iš antrankių didesnėje dalyje veiksmo ir tik paskutinę akimirką tai padaro. Kai susierzinęs Edis Valiantas (Eddie Valiant) paklausia: „Ar tu nori man pasakyti, kad galėjai išsivaduoti bet kuriuo metu?!“, Rodžeris atsako: „Ne bet kuriuo metu! Tik tada, kai tai buvo juokinga!“.[3] Keletas animacinės fizikos aspektų buvo aptarta filmo dialoguose ir pati koncepcija buvo viena iš mažesnių filmo temų.

1993 metais, Stephen R. Gould, tada buvęs finansinio mokymo konsultantu rašiusiu „New Scientist“, sakė, kad „…tuos, iš pirmo žvilgsnio absurdiškus, reiškinius galima aprašyti loginiais dėsniais panašiais į tuos, kurie egzistuoja mūsų pasaulyje. Absurdiški įvykiai jokiu būdu neapsiriboja tik „Looney Tunes“ visata (Looniverse). Dėsniai, kurie valdo mūsų visatą dažnai atrodo prieštaraujantys sveikai nuovokai.“[4] Ši tema yra nagrinėjama dr. Alan Cholodenko straipsnyje „Pakvaišusi animacijos visata“ (The Nutty Universe of Animation).[5]

Vienoje „Garfildo“ (Garfield) serijoje, pavadintoje „Animacinio filmuko paslaptys“ (Secrets of the Animated Cartoon), personažai Orsonas (Orson) ir Veidas (Wade) demonstruoja skirtingus animacinių filmų pasaulio dėsnius ir pateikia juokingų pavyzdžių.

Neišskirtinumas[taisyti | redaguoti kodą]

Animacinė fizika neapsiriboja nei animaciniais filmais, nei fizika. Pavyzdžiui, kai personažas itin greitai atsigauna po sunkaus sužeidimo pakeičiami ne fizikos, o biologijos dėsniai. Gyvo veiksmo filmai taip pat gali būti veikiami animacinės fizikos, kas paaiškina kodėl, pavyzdžiui, „Trys pavaldiniai“ (The Three Stooges) neapako nuo badymo į akis.

Spausdinti komiksai turi savą animacinės fizikos „dėsnių“ rinkinį ir tradicijas.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. In a neologizmas contest held by New Scientist, a winning entry coined the term „coyotus interruptus“ for this phenomenon— a pun on coitus interruptus and Wile E. Coyote, who fell to his doom this way particularly often.
  2. O’Donnell’s Laws of Cartoon Motion, Esquire, 6/80, reprinted in IEEE Institute, 10/94; V.18 #7 p.12. Copy on Web
  3. IMDb quotes from „Roger Rabbit“
  4. Stephen R. Gould, Looney Tuniverse: There is a crazy kind of physics at work in the world of cartoons (1993) New Scientist
  5. Dr. Alan Cholodenko, „The Nutty Universe of Animation, The „Discipline“ of All „Disciplines“, And That’s Not All, Folks!International Journal of Baudrillard Studies Volume 3, Number 1 (January 2006)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Anime

Kita