Animacija
Animacija yra spartus kintančių dvimačių ar trimačių iliustracijos ar modelių vaizdo epizodų rodymas, sukuriant judėjimo iliuziją. Tai optinė judėjimo iliuzija, sukuriama dėl vaizdo užsitęsimo, ir gali būti kuriama ir vaizduojama daugybe metodų.
Turinys |
[taisyti] Animacijos istorija
[taisyti] Pirmykštis menas
Animacijos istorija siekia net paleolito laikus. Lasko urvas Pietų Prancūzijoje ir Altamiros urvai Šiaurės Ispanijoje vaizduoja gyvūnus judesyje. Dažniausiai jie turi daugiau porų kojų arba gyvūno kontūras nupieštas kelis kartus ant viršaus, vaizduojantis skirtingas bėgimo fazes. Taip pirmykščiai žmonės iliustravo judesį.
Irane, Shahr – i Sokhta gyvenvietėje rastas 5200 metų senumo dubuo, ant kurio nutapyti devyni ožio paveikslėliai. Dubenį sukant ratu iš atskirų paveikslėlių susidaro judantis pasakojimas, kaip ožys pašokęs į orą nuo medžio nusiraško kriaušę.
[taisyti] Optiniai žaislai
1800 – ais išpopuliarėjo optiniai žaislai. 1824 m. sukurtas Taumatropas (Thaumatrope) – diskas arba kortelė, ant kurios abiejų pusių nupiešta po atskirą paveikslėlį. Diską sukant patraukus už dviejų susuktų virvelių, paveikslėliai susijungia. Jei vienoje pusėje buvo nupieštas paukštis, o kitoje tuščias narvelis, tai pasukus diską, matome paukštį narvelyje. Išvertus iš graikų kalbos „Thauma“ reiškia nuostabus, stebuklingas, o „Trope“ – tai kas sukasi.
Beveik tuo pačiu metu 1832 m. Joseph Plateau (Belgija) ir Simon Ritter von Stampfer (Austrija) sukūrė Fenakistiskopą (Phenakistiscope) ir Stroboskopą (Stroboscope), kurių principas buvo toks pats. Ant disko ratu nupiešta paveikslėlių seka. Diską sukant paveikslėliai akyse susilieja ir matomas judesys. Šis aparatas dar buvo vadinamas Fantaskopu, Stebuklingu disku ir Kaleidorama.
1834 m. William George Horner išrado Zoetropą, kurį pavadino Daedalum (velnio ratas). Šis optinis žaislas buvo pamirštas daugiau nei 30 metų. 1867 jį tuo pačiu metu atrado ir užpatentavo William F. Lincoln (JAV) ir Milton Bradley (Didžioji Britanija). Taip velnio ratas įgijo naują pavadinimą Zoetropas, iš graikų kalbos išvertus – gyvenimo ratas. Šis žaislas buvo pagerinta Fenakistiskopo kopija. Jis buvo konstruojamas būgne be viršutinės dalies. Į vidų aplink centrinę ašį įdedama ranka pieštų paveikslėlių seka. Būgno išorėje buvo išpjaunamos pailgos juosteles pro kurias, pasukus būgną, buvo matoma judesio iliuzija. Zoetropas buvo tobulesnis už Fenakistiskopą, nes vienu metu žiūrėti galėjo ne vienas žmogus.
Prancūzas Charles Émile Reynaud 1877 gruodžio mėn. užpatentavo Praksinoskopą (Praxinoscope) – sudėtingesnį sparčiai išpopuliarėjusio Zoetropo variantą. Reynaud įmontavo veidrodžius aplink būgno centrinę ašį, kurie atspindėjo paveikslėlius išdėliotus aplink. Praksinoskopas neturėjo išpjovų, kaip Zoetropas, o veidrodžiuose atsispindėjęs vaizdas buvo daug aiškesnis, švaresnis. Metus tobulinęs savo išradimą Charles Émile Reynaud pristatė Praksinoskopo Teatrą (Praxinoscope Theatre), kuris leido keisti fono paveikslėlį atskirai nuo pagrindinių paveikslėlių sekos. 1892 m. Spalio 28 d. Reynaud pristatė pirmąjį viešą judančių paveikslėlių seansą 'Pauvre Pierrot' savo įkurtame optiniame teatre (Theatre Optique) Paryžiuje. Vaizdas buvo sukuriamas Praksinoskopo principu ir projektuojamas ant sienos. Seansus, kurie trukdavo 12 – 15 minučių ir sudarydavo 500 paveikslėlių, vesdavo pats Charles Émile Reynaud.
[taisyti] Animaciniai filmai
Pirmąjį animacinį filmą „Humorous Phases of Funny Faces“ 1906 m. sukūrė J. Stuart Blackton. Jame vaizduojamas karikatūristas kreida piešiantis žmonių veidus ant mokyklinės lentos ir netikėtai veidai atgyja. Taigi J. Stuart Blackton galima laikyti pirmuoju animatoriumi.
Prancūzų režisieriaus Émile Cohl „Fantasmagorie“, parodyta 1908 m. rugpjūčio 17 d. Théâtre du Gymnase Paryžiuje, įėjo į istoriją, kaip pirmasis tradicinės animacijos filmas.
Pirmasis lėlių animacijos filmas „Lucanus Cervus“ 1910 m. sukurtas Lietuvoje Kaune gyvenusio rusų kilmės fotografas Vladislovas Starevičius (Ladislav Starevich). Jis kolekcionavo vabzdžius, juos išdžiovindavo ir judindavo fotografuodamas po kadrą.
Po Blackton ir Cohl sėkmės daug menininkų pradėjo eksperimentuoti su animacija. Vienas jų – Winsor McCay – sėkmingas laikraščių karikatūristas. Jis pradėjo naują etapą animacijos istorijoje, kuris reikalavo ypatingo kruopštumo, atidumo detalėms ir animatorių komandos. Žymiausi Winsor McCay filmai: Little Nemo (1911), Gertie the Dinosaur (1914) ir The Sinking of the Lusitania (1918).
1920 – ais, 1930 – ais Warners, MGM ir Disney animacinių filmų studijos išvystė tradicinės animacijos technologiją ir pradėjo leisti vis daugiau ir daugiau kokybiškų filmų.
Pirmas spalvotas animacinis filmas „Flowers and Trees“ pasirodė 1932 m. Jį išleido ir staigiai išpopuliarėjo Disney kompanija. „Flowers and Trees“ laimėjo Akademijos apdovanojimą dar kitaip vadinamą Oskarą.
1937 m. Disney kompanija išleido pilnametražį spalvotą, garsinį animacinį filmą „Snow White and the Seven Dwarfs“. Šis filmas garsus ir tuo, kad jame pirmą kartą Disney animavo žmones (prieš tai pagrindiniais animacinių filmų personažais buvo įvairūs gyvūnai).
Pirmasis Japonų animacinis filmas „Momotaro’s Divine Sea Warriors“, kurį režisavo Mitsuyo Seo buvo propagandinis. 1945 karą remiantis animacinis filmas buvo užsakytas Japonų jūrų reikalų ministerijos.
1990–ais tradicinę animaciją ėmė keisti kompiuteriu sukurta. 1995 m. pasirodžiusi animacinė komedija „Toy Story“ – pirmas vien tik kompiuteriu sugeneruotas animacinis filmas. Jį išleido animacinių filmų studija Pixar.
[taisyti] Lietuvos animacijos istorija
Lietuvos animacijos pradininkas – Vladislovas Starevičius, 1910 m. sukūręs pirmą animacinį filmą. Pagrindiniai filmo personažai buvo didžiuliai elniaragiai. V. Starevičius juos išdžiovindavo, įdėdavo mechanines kojas, sąnarius ir viską judindavo prieš kamerą. Taip gimė „Elniaragių kova“ – pirmasis pasaulyje lėlių animacijos filmas. Jis vaizdavo dviejų elniaragių kovą dėl patelės. Filmas buvo toks įtikinamas, kad režisierius buvo dažnai klausinėjamas, kaip jam pavyko taip puikiai išdresuoti vabalus. Po „Elniaragių kovos“ V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: „Gražioji Lukanidė“ (1912), „Žiogas ir skruzdėlė“ (1913), „Lapinas Raneikis“ (1939), „Paparčio žiedas“ (1949). V. Starevičiaus atminimui pagerbti 2008 m. Lietuvoje sukurtas 53 min. trukmės pilnametražis meninės dokumentikos filmas „Vabzdžių dresuotojas“ (rež. Linas Augutis, Donatas Ulvydas).
1938 m. Stasys Ušinskas pristatė pirmą garsinį trumpametražį lėlių filmą „Storulio sapnas“.
Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali animatorė. Ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors gyveno ir dirbo Rusijoje. 1955 m. ji debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme „Užburtas berniukas“ (pagal S. Lagerlef pasaką „Nilso kelionės“). 1959 m. sukūrė animacinį filmą lietuviška tematika „Gintarinė pilis“. O 1961 m. jos filmas „Drakonas“ Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – „Sidabrinio lotoso“ prizu. 1963 m. sukurtas filmas „Tarakonas“ buvo įvertintas „Geriausio metų filmo“ prizu. Kasmet išleisdama po filmą, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus.
Sovietmečiu daugiausia profesionalių filmo kūrėjų dirbo Maskvoje. Tačiau atsirado vienas kitas entuziastas kūręs individualiai – 1964 metais Zenonas Tarakevičius nupiešė pirmąjį lietuvišką pieštos animacijos filmą – 8 min. trukmės „Vilką ir siuvėją“. 1970 Juozas Sakalauskas subūrė grupelę menininkų ir pradėjo piešti animacinius filmus priešgaisrinės apsaugos, autoinspekcijos užsakymu. Taip buvo sukurti animaciniai filmai „Ežio namas“ (1968), „Telesforas gatvėje“ (1970).
1980-ais iš visų Sovietų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos. Lietuvoje apsilankiusi Gražina Brašiškytė skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: "Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją… "
1982 m. studijuoti animacinių filmų režisūros Maskvoje išvyko žinoma grafikė Nijolė Valadkevičiūtė. 1983 m. Lietuvos kino studijoje ji sukūrė pirmąjį lietuvišką profesionalų animacinį filmą „Medis“.
„Lietuvos kino studijoje“ animacinių filmų režisieriais pradėjo dirbti Zenonas Šteinys, Ilja Bereznickas, Henrikas Vaigauskas, Ieva Bunokaitė, Jūratė Leikaitė, Aurika Selenienė, Algirdas Selenis ir kt. Ilja Bereznickas debiutavo su filmu „Paskutinė dovana“ 1985 m. animacinių filmų vaikams ir jaunimui festivalyje Portugalijoje buvo apdovanotas pagrindiniu prizu. Per šį laikotarpį pasirodė apie 10 šio autoriaus animacinių filmų. 1987 m. Ilja Bereznickas sukūrė bene patį žinomiausią lietuvišką animacini filmą „Baubas“.
Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo steigtis animacinių filmų studijos. Kasmet Lietuvoje sukuriama po 4–5 skirtingos stilistikos animacinius filmus.
1998 m. sukurtas pirmasis pilnametražis pieštinis animacinis filmas „Odisėjas“, kurį režisavo Valentas Aškinis.
[taisyti] Animacijos technologijos
Pasaulyje plačiausiai paplitusios trys animacijos technologijos rūšys.
[taisyti] Tradicinė animacija
Taip pat vadinama ranka piešta animacija buvo daugelio naudojama XX a. animaciniuose filmuose. Kadras po kadro ant atskirų popieriaus lapų piešiami paveikslėliai, kurie vienas nuo kito nežymiai skiriasi taip sukurdami judesio įspūdį. Kiekvienas piešinys nuspalvinamas ant permatomos plėvelės – celuloido ir eilės tvarka nufotografuojamas. Šiais laikais piešiniai nuskenuojami ir spalvinami kompiuteriu. Animaciniai filmai atlikti tradicinės animacijos būdu: „Pinocchio” (JAV, 1940), „Animal Farm” (Didžioji Britanija, 1954), „Akira“ (Japonija, 1988). Tradicinė animacija dar skirstoma į pilną, ribotą ir rotoskopinę.
Pilna animacija tai aukštos kokybės tradicinės animacijos filmai, kurie pasižymi detaliais piešiniais ir plastiška animacija. Pilnai animuoti filmai gali būti įvairios stilistikos nuo ypatingai realistinės, kuria propagavo Disney animacinių filmų kompanija iki karikatūrintų Warner Bros. studijos stiliaus.
Ribota animacija turi mažiau detalių, yra labiau stilizuota ir dažniausiai grįsta pasakojimu, o ne judesiu. Tokios animacijos tikslas – pabrėžti emociją arba efektyvinti darbą. Didžioji dalis Japoniškų animacinių filmų (anime) atlikti ribotos animacijos principu, norint pabrėžti ekspresiją. Taip pat šią technologiją taiko televizijos animacinių serialų kūrėjai, kuriems svarbiau padidinti našumą ir sumažinti išlaidas.
Rotoskopinę animaciją dar 1917 m. užpatentavo Max Fleischer ir ypač plačiai naudojo Disney studija. Šiuo būdu siekiama sukurti ypatingai tikrovišką judesį, todėl personažai pirma nufilmuojami video kamera, o po to kiekvienas kadras užpiešiamas ant viršaus. Ryškiausi pavyzdžiai – režisieriaus Linklater filmai „Waking Life“ (JAV, 2001) ir „A Scanner Darkly“ (JAV, 2006).
[taisyti] Sustabdyto kadro animacija (stop – motion)
Sustabdyto kadro animacijoje dažniausiai naudojami realūs daiktai, juos truputį pajudinus fotografuojama po kadrą ir taip sukuriamas judesio įspūdis. Yra įvairių rūšių sustabdyto kadro animacijos.
Seniausia iš jų – lėlių animacija. Dirbdamas šiuo principu animatorius ne tik kontroliuoja judesį, bet ir pats gamina lėlę, stato aplinką. Žymiausi lėlių animacijos filmai: „Lucanus Cervus“ (Lietuva, 1910), „The Tale of the Fox“ (Prancūzija, 1937).
Taip pat labai populiari sustabdyto kadro animacijos rūšis yra molio arba plastilino animacija. Figūros lipdomos iš molio arba kitos lengvai formuojamos medžiagos ir fotografuojamos taip pat kaip lėlių animacijoje. Nuo figūros dydžio ir sudėtingumo priklauso ar ji viduje turi metalinį karkasą ar ne. Plačiai molio animaciją naudojo čekų režisierius Jan Švankmajer. Garsiausi jo filmai „Dimensions of Dialogue“ (Čekija, 1982) ir „Darkness/Light/Darkness“ (Čekija, 1989). Vieni garsiausių plastilino animacijos personažų – Wallace ir Gromit sukurti animatoriaus Nick Park iš Aardman Animations studijos. Wallace ir Gromit pirmą kartą ekranuose pasirodė 1989 m. Didžiojoje Britanijoje filme „A Grand Day Out with Wallace and Gromit“.
Iškirpta animacija (cut out) tai dar viena sustabdyto kadro animacijos rūšis. Iškirptoje animacijoje naudojami dvimačiai objektai dažniausiai iškirpti iš popieriaus ar medžiagos. Ryškiausi pavyzdžiai: „Tale of Tales“ (Rusija, 1979) ir amerikiečių televizijos serialas „South Park“ (JAV, 1997).
Pikseliacija (pixilation) tai sustabdyto kadro animacija, kurioje pagrindiniai personažai – gyvi žmonės. Šis būdas leidžia sukurti daugybę siurrealistinių situacijų ir efektų, kurių pasigendama tikrame gyvenime. Žymiausias pikseliacijos principu atliktas animacinis filmas „Neighbours“ (Kanada, 1952), kurį sukūrė Norman McLaren.
[taisyti] Kompiuterinė animacija
XXI a. sparčiai išpopuliarėjo kompiuterinė animacija, kuri leidžia greitai sukurti kokybišką dvimatį arba trimatį personažą ir ji lengvai animuoti. Kompiuterinė animacija pasižymi ypač švariomis linijomis ir tiksliu, apskaičiuotu judesiu. Kompiuterinė animacija skirstoma į dvimatę ir trimatę.
Dvimatė kompiuterinė animacija panašiai kaip iškirpta animacija naudoja dvimačius objektus kompiuterinių programų būdu iškirptus ir sukomponuotus į vieną kadrą. Dvimatės kompiuterinės animacijos pagalba dažniausiai atskiriamos skirtingos personažų kūno dalys ir judinamos viena nepriklausomai nuo kitos. Dvimatei kompiuterinei animacijai taip pat priskiriama ir Flash animacija, kuri sukuriama naudojantis Adobe Flash programa. Šia programa skirtingos personažo dalys paišomos ant skirtingų sluoksnių ir veliau atskirai judinamos.
Trimatė kompiuterinė animacija reikalauja didesnių kompiuterio resursų ir sudėtingesnių programų, nei dvimatė. Pirmasis trimatis kompiuterinis animacinis filmas „Toy Story“ kainavo 30 milijonų JAV dolerių, o prie jo dirbo 110 animatorių, palyginimui, tradicinės animacijos būdu atliktas „The Lion King“ kainavo 45 milijonus JAV dolerių ir reikalavo 800 animatorių. Laikui bėgant kompiuteriai atpigo ir jais tapo paprasčiau kurti filmus, nei tradicinės, ranka pieštos animacijos būdu. Garsiausi trimatės animacijos filmai: „Shrek“ (JAV, 2001), „The Incredibles“ (JAV, 2004).
[taisyti] Kitos animacijos technologijos
Smėlio animacija tai ypatingo kruopštumo reikalaujanti animacijos rūšis. Ant lygaus paviršiaus po fotoaparatu formuojamas piešinys iš smėlio ir fotografuojama po kadrą. Norint sukurti ypatingą, efektingą įspūdį smėlis animuojamas ant stiklo ir iš apačios apšviečiamas lempa.
Ant kino juostos piešta animacija kuriama dviem būdais: ant tuščios kino juostos arba ant juodos (išryškintos) kino juostos. Animatorius gali rinktis ne tik juostą, bet ir kaip ant jos piešti, raižyti, dažyti ar netgi klijuoti. Daugiausiai šia technika eksperimentuoja Norman McLaren. Kiti filmai: Caroline Leaf „Two Sisters“ (JAV, 1991), Ülo Pikkov „Dialogos“ (Estija, 2008).
[taisyti] Nuorodos
- Kinas Lietuvoje
- Lietuvių filmų centras
- Tribute to Starewitch – V. Starevičiaus anūkės palaikoma svetainė
- Clay Studio of Sviridov Max
- V. Starevičius UbuWeb – Informacija apie V. Starevičių ir jo filmai
- Animation: An Interdisciplinary Journal
- How An Animated Cartoon is Made
- 28 Principles of Animation
- Senoji animacija
- masako.lt/ naujas projektas animacijos gerbėjams
 |
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
