Amerikos Valstijų Konfederacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Konfederacijos viceprezidentas Aleksandras Hamiltonas Stivensas
Konfederacijos teritorija

Amerikos Valstijų Konfederacija (angl. Confederate States of America) – valstybė Šiaurės Amerikoje, gyvavusi 18611865 m. Valstybė susikūrė, kai nuo JAV atsiskyrė pietinės valstijos, o likviduota JAV pilietinio karo metu.

Konfederacijos vėliava

JAV prezidentu išrinkus Abraham Lincoln vergovinės pietų valstijos paskelbė apie išstojimą iš JAV. Pirmoji 1860 m. gruodžio 20 d. apie atsiskyrimą paskelbė Pietų Karolina, vėliau ja pasekė Misisipė, Alabama, Florida, Džordžija, Luiziana, Teksasas, o pilietinio karo metu atsiskyrė Virdžinija, Tenesis, Arkanzasas ir Šiaurės Karolina. Misūryje ir Kentukyje buvo apylygiai sąjungos ir konfederacijos šalininkų, tačiau oficialiai jos taip pat priklausė konfederacijai; tai simbolizuoja ir 13 žvaigždučių Konfederacijos vėliavoje – po vieną kiekvienai valstijai.

Amerikos Valstijų konfederacijos įkūrimas paskelbtas 1861 m. vasario 4 d. Prezidentu tapo Jefferson Davis. sostine tapo Montgomeris Alabamoje, vėliau Ričmondas Virdžinijoje. Likusios JAV atsiskyrimą laikė neteisėtu ir atsisakė pripažinti Konfederaciją. Nors jokia Europos valstybė konfederacijos oficialiai nepripažino, britai vykdė su ja prekybą ir pardavė Konfederacijai karinių laivų.

Šalies teritorija buvo apie 2 mln. km², čia gyveno apie 9 mln. gyventojų, iš jų 3,5 mln. juodųjų vergų ir 133 tūkstančiai juodųjų atleistinių.

Kai Robert E. Lee ir kiti konfederatų generolai 1865 m. pavasarį pasidavė, konfederacija žlugo, o pilietinis karas pasibaigė. Pietinės valstijos vėl buvo prijungtos prie JAV.

Konfederacijos susikūrimo priežastimi istorikai laiko tai, kad buvo bijoma, kad respublikonai apribos arba panaikins vergovę, arba tai, kad valstijų teisių apribojimai vergvaldystės klausimais paskatino pietines valstijas pasitraukti iš Jungtinių Valstijų.

Atsiskyrimą palaikė ir kai kurie Pietų dvasiniai lyderiai. Benjamin M. Palmer (18181902 m.), Pirmosios Presbiterių Bažnyčios Naujajame Orleane pastorius, 1860 m. skelbė apie tai, kad palaiko atsiskyrimą, nes baltieji pietiečiai esą turį teisę ir pareigą išlaikyti vergovę dėl savo ekonominio ir socialinio išlikimo, kad galėtų veikti kaip „bejėgių“ juodųjų „globėjai“, apsaugotų pasaulinius ekonominius interesus ir apgintų religiją nuo „ateistinio“ abolicionizmo.[1].

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka