1934 m. Latvijos perversmas
1934 m. Latvijos perversmas, Latvijoje žinomas kaip Gegužės 15 d. perversmas arba Ulmanio perversmas – perversmas Latvijoje, įvykęs 1934 m. gegužės 15-16 d., kurio metu valdžią paėmė šalies ministras pirmininkas Kārlis Ulmanis. K. Ulmanio valdymas tęsėsi iki pat 1940 m. TSRS okupacijos.
Naktį iš gegužės 15 d. į 16 d. K. Ulmanis su Karo ministro Jānio Balodžio ir sukarintos Aizsargų šaulių organizacijos parama perėmė pagrindinių valstybės ir partijos tarnybų kontrolę, paskelbė karinę padėtį Latvijoje, sustabdė Konstituciją bei paleido visas politines partijas bei Saeimą (parlamentą).[1] Perversmo metu kraujas pralietas nebuvo.
K. Ulmanis tuomet įsteigė vykdomąjį neparlamentinį autoritarinį režimą, likdamas valdyti kaip ministras pirmininkas. Įstatymus toliau leido veikianti vyriausybė. Tuometinis Latvijos Prezidentas Albertas Kviesis, būdamas K. Ulmanio Latvijos valstiečių sąjungos narys, perversmui nesipriešino ir išliko prezidentu iki kadencijos galo 1936 m. balandžio 10 d. Pasibaigus A. Kviesio kadencijai, prezidentu nelegaliai tapo K. Ulmanis. K. Ulmanis oficialiai vadintas Valstybės ir ministrų prezidentu (Valsts un ministru presidents), publikacijose dažnai tituluojamas Tautos vadu (Tautas Vadonis) arba tiesiog Vadu (Vadonis).
K. Ulmanio režimas buvo unikalus tarp to meto Europos diktatorių tuo, kad jis nesukūrė vienos valdančiosios partijos ir nepriėmė naujos konstitucijos. Vietoje to, K. Ulmanis sukūrė valstybės kontroliuojamus Profesijų kambarius, paremtus korporatyvistiniais autoritarinių režimų modeliais (Konstantin Päts Estijoje ir António de Oliveira Salazar Portugalijoje). Režimas buvo daugiausia pagrįstas K. Ulmanio ir J. Balodžio, kurie laikyti Latvijos įkūrėjais Latvijos nepriklausomybės karo metu bei išvaduotojais nuo daugpartinio chaoso, autoriteto ir asmenybės kultais.
Perversmą atliko kariuomenė bei Aizsargų organizacija, buvusi ištikima K. Ulmaniui. Perversmo metu užimtos svarbiausios vyriausybės įstaigos, ryšių ir transporto infrastruktūra. Daug išrinktų pareigūnų ir politikų (beveik vien tik iš Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos, taip pat elementai iš kraštutinės dešinės ir kairės) buvo sulaikyti, taip pat visi perversmui besipriešinę kariuomenės pareigūnai. Tarp sulaikytųjų buvo 2000 socialdemokratų, iš jų dauguma iš paleistos Saeimos, bei įvairių dešiniųjų radikalų organizacijų, tokių kaip Pērkonkrusts, nariai.[2] Iš viso 369 socialdemokratai, 95 Pērkonkrusts nariai, pro-nacistiniai aktyvistai iš baltvokiečių bendruomenės bei keli kitų partijų politikai buvo įkalinti kalėjime Liepojos Karostos rajone. Po to, kai keliems socialdemokratams, tarp jų Bruno Kalniņš, teismas panaikino kaltinimus, dauguma įkalintųjų buvo paleisti, kai kurie jų emigravo.[3] Nuteistieji dėl išdavikiškų veiksmų įkalinti ilgesniam laikotarpiui. Pērkonkrusts lyderis Gustavs Celmiņš įkaltinas trejiems metams.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ THE EMERGENCE OF AN AUTHORITARIAN REGIME IN LATVIA, 1932-1934 Archyvuota kopija 2020-07-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2,0 2,1 Kārlis Ulmanis Authoritarian Regime 1934-1940
- ↑ Bērziņš, Valdis (ed.) (2003). 20. gadsimta Latvijas vēsture II: Neatkarīgā valsts 1918–1940 (latvių). Riga: Latvijas Vēstures institūta apgāds. ISBN 9984-601-18-8.
{{cite book}}:|first=turi bendrinį pavadinimą (pagalba)