Švabijos Gmiundas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Švabijos Gmiundas
vok. Schwäbisch Gmünd
   Schwäbisch Gmünd Wappen.svg   
Marktplatz, Schwabisch-Gmund 25 April 2009 foto by William Schlemmer.jpg
Rinkos aikštė

Švabijos Gmiundas
48°48′0″N 9°48′0″E / 48.8°N 9.8°E / 48.8; 9.8 (Švabijos Gmiundas)Koordinatės: 48°48′0″N 9°48′0″E / 48.8°N 9.8°E / 48.8; 9.8 (Švabijos Gmiundas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Vokietijos vėliava Vokietija
Žemė: Badenas-Viurtembergas
Rajonas (Landkreise): Rytų Apių rajonas
Regionas: Štutgarto regionas
Gyventojų (2011): 59 749
Plotas: 113 km²
Tankumas (2011): 529 žm./km²
Altitudė: 321 m
Commons-logo.svg Vikiteka: Švabijos GmiundasVikiteka

Švabijos Gmiundas (vok. Schwäbisch Gmünd) − miestelis Vokietijoje, Badeno-Viurtembergo žemėje. Jisai yra maždaug 50 km į rytus nuo Badeno-Viurtembergo sostinės Štutgarto. Švabijos Gmiunde 2011 m. gyveno 59 749 gyventojų.

Lietuvių karo pabėgėlių stovykla[taisyti | redaguoti kodą]

Po Antrojo pasaulinio karo, Švabijos Gmiundas buvo amerikiečių valdomoje zonoje. Švabijos Gmiunde veikė lietuvių, lenkų ir latvių karo pabėgėlių stovykla.

Švabijos Gmiunde veikė gimnazija, kurią baigė rašytojas Algimantas Mackus ir kunigas Vytas Memėnas.[1] Gimnazijoje dirbo lietuvių parapijos kapelionas Andrius Baltinis ir psichiatras Vytautas Majauskas, kuris taip pat vadovavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų mokyklai. Iš Niurtingeno perkelta Aukštesnioji technikos mokykla buvo aukšto lygio, nes didelę dalį jos darbuotojų sudarė buvę universiteto dėstytojai. Joje dėstė Alfonsas Jurskis, vienas iš radijo ir televizijos pradininkų Lietuvoje. Veikė ir amatų mokykla.[2] Įsteigta biblioteka, gavusi pustrečio šimto lietuviškų knygų iš Centrinės LTB bibliotekos, daugiausia iš visų stovyklos bibliotekų.[3]

Kazys Merkis Švabijos Gmiunde įsteigė lietuvių šachmatininkų klubą, kuris 1947–1948 m. ir 1948–1949 m. laimėjo Viurtembergo pirmenybes.

Stovykloje savo meno studiją turėjo dailininkas Česlovas Janušas, vienas iš Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungos steigėjų.[4] 1948 metų spalio 23–24 dienomis Švabijos Gmiunde vyko sąjungos suvažiavimas.[5]

Filosofas Juozas Girnius gyveno Švabijos Gmiunde nuo 1947 metų iki 1949 metų. Filosofas Antanas Maceina, istorikas Zenonas Ivinskis, kunigas Alfonsas Sušinskas ir žurnalistas Vytautas Kasniūnas taip pat kurį laiką gyveno Švabijos Gmiunde. Antanas Maceina apie Juozą Girnių rašė: „Žmogus be Dievo“… tai knyga, kurios metmenys parašyti jau Vokietijoje, Švabijos Gmiundo stovykloje, kur Girnius su šeima turėjo vieną vienintelį kambarėlį ir kur masė mūsiškių, aprūpinta pane et circensibus, pasiliko ištikima sau tinginiaudama ir girtuokliaudama. Girnius tuo tarpu rašė knygą apie žmogų be Dievo. Iš ano meto jo stalčiuose guli dar vienas neišleistas veikalas apie žmogų ir techniką. Taigi žmogaus problema, iš vienos pusės, ryšium su Dievu, iš kitos – ryšium su žemės apvaldymu technine kūryba kaip dk ir patraukė Girniaus dėmesį anomis stovyklinėmis dienomis.[6] Juozas Girnius pranešimą skaitė 1950 metų sausio 12-13 dienomis Švabijos Gmiunde vykusioje konferencijoje išlaikyti lietuvių tautinį potencialą.[7]

1949 m. žurnalas „ Aidai“ buvo perkeltas į Švabijos Gmiundą. Jį redagavo Jonas Girnius, vėliau Paulius Jurkus. 1949 m. Švabijos Gmiunde leistas moksleivių ateitininkų žurnalas „Ateitis“. Nuo 1950 m. Lietuvių evangelikų liuteronų jaunimo ratelis pradėjo leisti dvisavaitinį leidinį „Jaunimo ratelis“.

1949 m. surengta trečioji Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos literatūrinė šventė. Apdovanoti Jurgis Jankus, N. Mazalaitė, Julius Kaupas, Marius Katiliškis ir dailininkas P Osmolskis.[8]

1949 m. LTB ŠV Knygų Leidybos Komisija persikėlė į Švabijos Gmiundą, kur užbaigė savo veiklą. Česlovas Jovaiša išleido „Ispanų kalbos pamokas pirmajam kursui“. Prie knygų leidybos prisidėjo kooperatyvas „Parama“. J.Rimeikis nusipirko „Ventos“ leidyklą iš L.Vismanto ir kurį laiką knygas leido Švabijos Gmiunde, tarp jų ir Antano Maceinos knygą.[9]

1950 m. į Švabijos Gmiundą suvažiavo Mažosios Lietuvos tarybos skyrių pirmininkai, kurių buvo apie 70. Suvažiavime paskelbė rezoliuciją, kad Mažosios Lietuvos taryba yra visos Mažosios Lietuvos gyventojų valios reiškėją.

Stovykloje augo šokio pedagogė Milda Memėnaitė Aguilar, gyveno agronomas Zenonas Garšva.[10] Rašytojas Jonas Mekas savo dienoraščiuose įamžino stovyklos gyvenimą.[11]

1950 m. vasarą buvo uždaryta Švabijos Gmiundo stovykla, paskutinė lietuvių stovykla. Į pabaigą joje gyveno 900 lietuvių.[12]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]