Šv. Veronika Džiuliani
| Šv. Veronika Džiuliani | |
|---|---|
| |
| Šv. Veronika Džiulianii | |
| Visas vardas | Orsola (Ursula) Giuliani |
| Gimė | 1660 m. gruodžio 27 d. Merkatelo sul Metauras, Urbino hercogystė (dab. Italija) |
| Mirė | 1727 m. birželio 9 d. (66 metai) Čita di Kastelas, Popiežiaus sritis (dab. Italija) |
| Tautybė |  Italija
|
| Religija | krikščionybė |
| Šventasis | |
| Paskelbtas palaimintuoju | 1804 m. birželio 17 d. |
| Kanonizuotas | 1839 m. gegužės 26 d. |
| Kanonizavo | Grigalius XVI |
| Šventė | liepos 9 d. |
 Vikiteka |
Šv. Veronika Džiuliani |
Veronika Džiuliani (it. Veronica Giuliani; 1660 m. gruodžio 27 d. – 1727 m. liepos 9 d.) – kapucinų (lot. Ordo Sanctae Clarae Capuccinarum) vienuolė, mistikė, Katalikų bažnyčios šventoji.
Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Orsola (Ursula) Džiuliani gimė 1660 m. gruodžio 27 d. Merkatelo mieste Urbino hercogystėje, Frančesko ir Benedetos Mančinių Džiulianių šeimoje. Ji buvo jauniausia iš septynių seserų, iš kurių trys pasirinko vienuolinį gyvenimą[1].
Pasakojama, kad būdama trejų metų Džiuliani esą pradėjo rodyti didelę užuojautą vargšams. Ji skirdavo jiems dalį savo maisto ir net atiduodavo savo drabužius, kai sutikdavo skurdžiai apsirengusį vargšą vaiką[2]. Motina mirė, kai mergaitei buvo septyneri metai.
Kai Džiuliani sulaukė pilnametystės, tėvas manė, kad ji turėtų ištekėti, todėl norėjo, kad ji dalyvautų visuomeninėje jaunimo veikloje. Tačiau ji taip nuoširdžiai maldavo tėvą, kad po ilgo pasipriešinimo jis galiausiai leido jai pačiai pasirinkti savo gyvenimo kelią[3].
Gyvenimas vienuolyne[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1677 m., būdama 17 metų, Džiuliani buvo priimta į kapucinų klarisių vienuolyną Čita di Kastele, Umbrijoje, Italijoje, ir gavo Veronikos vardą Kančios atminimui. Baigdamas jos priėmimo ceremoniją, vyskupas abatei pasakė: „-Pavedu šią naująją dukterį jūsų ypatingai globai, nes vieną dieną ji taps didžia šventąja“[2].
Džiuliani tapo visiškai paklusni savo dvasinių vadovų valiai, nors jos noviciatas buvo paženklintas nepaprastais vidiniais išbandymais ir pagundomis grįžti į pasaulį. Pirmaisiais metais vienuolyne ji dirbo virtuvėje, ambulatorijoje ir zakristijoje, taip pat ėjo portjė pareigas. Sulaukusi 34 metų, ji buvo paskirta naujokių šeimininke[4].
Penkiasdešimt metų Džiuliani gyveno kapucinų vienuolyne. Su ryžtu ir nuolankumu ji trisdešimt ketverius metus vadovavo seserims kaip noviciato vyresnioji ir vienuolika metų – kaip abatė. Džiuliani vadovavo vienuolynui su akivaizdžiu sveiku protu, o naujokėms vadovavo apdairiai. Ji neleisdavo joms skaityti mistinių knygų, vietoj to reikalaudavo studijuoti knygas apie krikščionybės pagrindus. 1716 m. ji buvo išrinkta abate. Būdama praktiška moteris, ji pagerino savo seserų patogumus: padidino vienuolyno patalpas ir įvedė į jas vandentiekį[5].
Dvasiniai išbandymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džiuliani visą gyvenimą buvo atsidavusi nukryžiuotajam Kristui, kuris galiausiai pasireiškė fiziniais ženklais. Ant jos kaktos 1694 m. atsirado erškėčių vainiko žymės, o 1697 m. – penkios žaizdos ant kūno. Džiuliani buvo pažeminta pačių stigmų ir jos vyskupo atlikto griežto patikrinimo. Jis pašalino ją iš įprasto bendruomenės gyvenimo ir nuolat stebėjo. Nustatęs, kad reiškiniai autentiški, vyskupas leido jai grįžti į įprastą vienuolyno gyvenimą ir toliau tarnauti seserims[5].
Ji mirė 1727 m. liepos 9 d. Čita di Kastele.
Garbinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1804 m. birželio 17 d. popiežius Pijus VII Džiuliani paskelbė palaimintąja, o 1839 m. gegužės 26 d. popiežius Grigalius XVI kanonizavo. Dažniausiai mene ji vaizduojama erškėčiais vainikuota ir apkabinusi kryžių. Jos kūnas kelerius metus išliko nesuiręs, bet galiausiai jį sunaikino potvynis; dabar jos kaulai sudėti į kūno formos figūrą.
Džiuliani garbinimas Libane prasidėjo nuo vietos vienuolio brolio Emanuelio, kuris 1994 m., tarnaudamas Deir al Zoro vienuolyne Sirijoje, susidūrė su jos raštais, pamaldumo. Emanuelis 2015 m. įkūrė vienuolių ordiną „Mažieji Nekaltosios Marijos Širdies tarnai“ ir mano, kad Džiuliani „pasirinko Libaną kaip šalį savo misijai pradėti ar suintensyvinti, nes Libanas labai myli Dievo Motiną ir turi labai gilų ryšį su Marija“. Nuo 2016 m. ordine yra septynios vienuolės ir keturi broliai.
Buvo naujai pastatyta bažnyčia Ksaibe, Libane, pašventinta 2016 m. liepos 9 d., šventosios šventės dieną[6]. Tai pirmoji bažnyčia už Italijos ribų, dedikuota šv. Veronikai Džiuliani.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pope Benedict XVI, „Saint Veronica Giuliani“, General audience, December 15, 2010 w2.vatican.va, accessed 17 November 2019
- ↑ 2,0 2,1 Hess, Lawrence. „St. Veronica Giuliani“, The Catholic Encyclopedia. Vol. 15. New York: Robert Appleton Company, 1912. 21 Nov. 2012
- ↑ Habig, Marion. ofm, ed., The Franciscan Book of Saints (1959) Franciscan Herald Press
- ↑ Foley, Leonard. „St. Veronica Giuliani“, Saint of the Day
- ↑ 5,0 5,1 Saints Stories for All Ages, Loyola Press
- ↑ National Catholic Register: A Saint’s Mission for Saving Souls Is Reborn in Lebanon www.ncregister.com, accessed 17 November 2019