Kanonizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kanonizacija – Katalikų ir Stačiatikių bažnyčiose mirusiojo pripažinimas šventuoju. [1]

Stačiatikių bažnyčiose šiuo metu šventaisiais asmenis dažniausiai skelbia aukščiausia valdymo institucija – Sinodas. Katalikų bažnyčioje šiuolaikines kanonizacijos taisykles 1642 m. nustatė popiežius Urbonas VIII. Katalikų bažnyčioje kanonizacijos proceso metu popiežiaus paskirta komisija tikrina, ar kandidatas atitinka šventumo kriterijus. Dažniausiai tai būna palaimintasis po beatifikacijos proceso, kurio gyvenimas, stebuklų tikrumas ir kiti aspektai yra vėl atidžiai tiriami. Asmuo įprastai skelbiamas šventuoju ne anksčiau kaip praėjus penkeriems metams po jo mirties. Nuo XII a. kanonizacijos aktu popiežius duoda sutikimą naujo šventojo viešam kultui. Nuo XV a. kanonizacijos aktas atliekamas Romos Šv. Petro bazilikoje.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje vieninteliu 1602 m. oficialiai kanonizuotu Lietuvos šventuoju laikomas Šv. Kazimieras. Kanonizacijos bylos užvestos arkivyskupams kankiniui Mečislovui Reiniui ir Teofiliui Matulioniui, vyskupui Vincentui Borisevičiui, kunigui Alfonsui Lipniūnui, bei trims pasaulietėms Adelei Dirsytei, Elenai Spirgevičiūtei ir Barborai Žagarietei. Taip pat yra dar keli kanonizuoti asmenys, gyvenę Lietuvoje ar su ja susiję.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kanonizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 336 psl.
  2. http://katalikai.lt/kbl/sventieji/ Bažnyčios šventieji ir Lietuva