Čilės istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šis straipsnis apžvelgia tik Čilės istoriją nuo XVI a. (ispanų kolonizacijos). Apie ikikolumbinę teritorijos istoriją skaitykite straipsniuose Senovės Peru ir Pietiniai Andai, Andų Tolimieji pietūs.

Čilės istorija - dabartinės Čilės teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija.

XVI a. ispanų konkistadorai pradėjo užkariauti ir apgyvendinti šį regioną, o XIX a. Čilė tapo nepriklausoma valstybe. Tolimesnis Čilės vystymasis iki Antrojo pasaulinio karo buvo lemiamas salietros, o vėliau vario paklausos tarptautinėje rinkoje. Gamtiniai ištekliai paskatino ekonomikos augimą, tačiau ir karus su kaimyninėmis valstybėmis. Po dešimtmetį trukusio krikščionių demokratų valdymo 1970 m. prezidentu išrinktas Čilės socialistų partijos lyderis Salvadoras Aljendė. 1973 m. rugsėjo 11 d. Augustas Pinočetas karinio perversmo metu nuvertė prezidentą ir prasidėjo 17 metų trukusi karinė diktatūra, orientuota į rinkos ekonomiką. Nuo 1988 m. Čilė ėmė grįžti prie demokratinio valdymo.

Istorija iki 1520[taisyti | redaguoti kodą]

Atakamenių gyvenvietė Tulor (800 m. pr. m. e. – 1100 m.)

Apie 30 000 m. pr. m. e. į Ameriką per Beringo sąsiaurį persikėlė pirmieji žmonės. Jie kėlėsi iš šiaurės į pietus, kol apie 10 000 m. pr. m. e. pasiekė pietinį kontinento tašką – Ugnies žemę.

Pirmieji dabartinės Čilės teritorijoje apsigyveno klajokliai indėnai mapučiai, kurie apie 13 000 m. pr. m. e. apsigyveno derlinguose Andų slėniuose ir oazėse Atakamos dykumoje. Klimato sąlygos, ypač išsiplėtusios Atakamos dykumos sąlygos trukdė tankesniam apgyvendinimui. Maždaug 8000–2000 m. pr. m. e. Arikos slėnyje egzistavo Chinchorros kultūra, kuri buvo seniausia pasaulio kultūra mumifikavusi mirusiuosius. Apie 2000 m. pr. m. e. Čilės šiaurėje atsirado žemdirbystė ir gyvulininkystė.

Apie 600 m. Velykų salą apgyvendino polineziečiai, kurie po 400 m. pasiekė savo klestėjimo viršūnę ir statė garsiuosius moajus.

Iki ispanų užkariavimų dabartinės Čilės teritorijoje gyveno įvairios tautos: čangai, atakameniai ir aimarai šalies šiaurėje, teritorijoje tarp Río Lauca ir Río Copiapó. Piečiau iki Río Aconcagua gyveno diagitai. Šios keturios tautos buvo žvejai, valstiečiai, medžiotojai ir amatininkai, prekiavę tarpusavyje. Jie gyveno gentiniuose ir šeimyniniuose junginiuose. Pietryčiuose nuo Reloncavi fiordo Kordiljeruose gyveno medžiotojų ir rinkėjų čikilanų ir pojų gentys.

Trumpam dabartinės Čilės šiaurę buvo užkariavę inkai.

Ispanų kolonizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Diego de Almagro

1531 m. ispanai užkariavo inkų imperiją ir pradėjo žygius į pietus. Pirmieji šalyje pasirodę užkariautojai buvo Diego de Almagro ir jo ispanų konkistadorų gauja, kurie 1535 m. atvyko iš Peru ieškodami aukso, tačiau jiems įsitvirtinti nepavyko. Ispanams teko susidurti su šimtais tūkstančių indėnų, priklausančių įvairioms kultūroms. Šios kultūros daugiausia rėmėsi lydymine žemdirbyste ir medžiokle. Pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę, Santjagą (Santiago de Nueva Extremadura), 1541 m. įkūrė Pedro de Valdivia, vienas iš Francisko Pisaro karininkų. Nors ispanai nerado čia daug aukso ir sidabro, tačiau Čilės centrinio slėnio perspektyvos žemės ūkio plėtotei buvo svarbios ir Čilė tapo Peru vicekaralystės dalimi.

Dabartinės Čilės užkariavimas vyko lėtai, europiečiams keletą kartų teko atsitraukti spaudžiant vietos gyventojams. Per didelį mapučių sukilimą 1553 m. žuvo Valdivia ir buvo sugriauta daug kolonijos gyvenviečių. 1598 m. ir 1655 m. vėl kilo dideli sukilimai.

Po kiekvieno mupačių ar kitų vietinių gyventojų sukilimo pietinė kolonijos siena buvo nustumiama į šiaurę. 1683 m. panaikinus vergovę įtampa tarp kolonijos ir mapučių šalies pietuose susilpnėjo, tarp kolonistų ir mapučių išaugo prekyba.

XIX-XX a.[taisyti | redaguoti kodą]

Bernardas O'Higginsas

Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus Napoleono broliui Žozefui. 1810 m. rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo nuverstąjį monarchą remianti chunta. Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę. Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas.

Karas tęsėsi iki 1817 m., kai Bernardo O'Higgins, žymiausias Čilės patriotas ir José de San Martín, ARgentinos nepriklausomybės kovų didvyris, persikėlė per Andus iš Argentinos ir sumušė rojalistus. 1818 m. vasario 12 d. Čilė buvo paskelbta nepriklausoma respublika vadovaujama O'Higgins. Politinis perversmas socialinių pokyčių neatnešė ir XIX a. Čilės visuomenė išlaikė stratifikuotą kolonijinę socialinę struktūrą, su didele oligarchinių šeimų ir Katalikų bažnyčios įtaka. Įsivyravo prezidentinis absoliutizmas, tačiau šalį kontroliavo žemvaldžiai.

XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui. Po Ramiojo vandenyno karo (1879-83) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę. XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė r darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.

1924 m. įvykdytas generolo Luis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki 1932 m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generolo Carlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią 1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp 1927 ir 1931 m. 1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (1932-1952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje.

1964 m. prezidento rinkimuose laimėjo krikščionis demokratas Eduardo Frei Montalva, kuris pradėjo esmines reformas. Su šūkiu „Revoliucija ir Laisvė“ Frei adminstracija pradėjo vykdyti plačias socialines ir ekonominas programas, ypač švietimo, būsto, žemės ūkio srityje, įskaitant žemės ūkio darbininkų subūrimą į profesines sąjungas. 1967 m. Frei susidūrė su didėjančiu kairiųjų, kurie kaltino jų nepakankamomis reformomis, ir konservatorių, kurie manė kad reformos per radikalios, pasipriešinimu.

Vėlesnę politinę šalies raidą nutraukė Augusto Pinočeto diktatūra, trukusi nuo 1973 iki 1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.



Vikiteka