Zenitinis kulkosvaidžių įrenginys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
JAV visureigis M16 MGMC su suketverintu 12,7 mm zenitiniu kulkosvaidžių įrenginiu Maxson M45

Zenitinis kulkosvaidžių įrenginys (angl. anti-aircraft machine-gun mount, rus. зенитная пулеметная установка) – automatinis ginklas, sudarytas iš į vieną sistemą sujungtų ir į vieną taikinį vienu metu šaudančių kulkosvaidžių. Paprastai toks įrenginys turi 2 ar 4 kulkosvaidžius, nors yra ir įrenginių su vienu kulkosvaidžiu (pvz., rusiški ZPU-1 ir ZGU-1). Visi kulkosvaidžiai turi vieną bendrą nutaikymo sistemą, skirta taikytis į oro taikinius (dažniausiai iki 2000 m), nors paprastai šie ginklai turi ir papildomą galimybę šaudyti į antžeminius taikinius.

Vieno kulkosvaidžio techninė šaudymo sparta paprastai apie 600 šūv./min., kovinė – apie 150 šūv./min. Vertikalus šaudymo kampas siekia iki 90°, horizontalus – 360°. Paprastai šaudoma šarvamušėmis padegamosiomis kulkomis. Kulkų masė 45-65 g, pradinis greitis – 900–1000 m/s.

Zenitiniai kulkosvaidžių įrenginiai būna velkamieji, įtaisyti automobiliuose, šarvuočiuose, laivuose. Įrenginiai ant ratinės ar vikšrinės bazės paprastai vadinami zenitinėmis savaeigėmis.

Tokie įtaisai atsirado XX a. 4-ą dešimtmetį. Paprastai kalibras būna 12,7–14,5 mm, nors seniau naudojo ir šautuvinio kalibro zenitinius kulkosvaidžių įrenginius.

Tipiški atstovai:

  • TSRS – ZPU serijos zenitiniai kulkosvaidžių įrenginiai ZPU-1, ZPU-2, ZPU-4, ZGU-1.
  • JAV – 12,7 mm įrenginys М55

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]