Zagalės mūšis

Zagalės mūšis
Priklauso: Chmelnickio sukilimas
Data 1649 m. birželio 17-18 d. Vieta Zagalė, Polesė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (dab. Baltarusija) Rezultatas LDK pajėgų pergalė
Konflikto šalys
LDK kariuomenė	Zaporožės totoriai Maištaujantys valstiečiai
Vadovai ir kariniai vadai
Vladislovas Valavičius Valerianas Falenckis Janas Donovajus	Ilja Holota †
Pajėgos
~1200, vėliau - dar 350	~3000
Nuostoliai
~1600	216

Zagalės mūšis – vienas iš Chmelnickio sukilimo mūšių, įvykęs 1649 m. birželio 17–18 d., netoli Zagalės (baltr. Загалле) kaimo Polesėje (dab. Baltarusija) tarp Zaporožės kazokų dalinio bei juos palaikiusių maištaujančių Baltarusijos ir Ukrainos valstiečių ir Lietuvos kariuomenės dalinių.

Priešistorė

1649 m. pradžioje, siekiant apsisaugoti nuo kazokų antpuolių, greta Zagalės kaimo apsistojo į Jonušo Radvilos vadovaujamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kariuomenės sudėtį įėjęs lauko etmono Vladislovo Valavičiaus vadovaujamas dalinys.

Šalių pajėgos

Kazokų pajėgas sudarė apie 3 tūkstančius žmonių, iš jų 50-60 raitelių. Kazokų pajėgų pagrindas buvo Zaporožės kazokų Kanovo pulkas; likusieji – maištaujantys Baltarusijos ir Ukrainos valstiečiai. Daliniui vadovavo kazokų pulkininkas Ilja Holota.

Lietuvių kariuomenės dalinį sudarė  apie 1,2 tūkst. karių, jam vadovavo Lietuvos lauko etmonas Vladislovas Valavičius.

Mūšio eiga

Vladislovas Valavičius

Birželio 17 d. paryčiais kazokai persikėlė per Pripetę ir užpuolė mažesnes ATR pajėgas. Tiesiogiai antpuolio metu Valavičiaus nebuvo stovykloje, jį pavadavo Valerianas Falenckis ir Janas Donovajus. Lietuvos pajėgos įsitvirtino Zagalės stovykloje ir kelis kartus atmušė kazokų puolimus. Mūšio metu atvyko Gregorio Mirskio vadovaujamas pastiprinimas: 150 dragūnų ir 200 vokiečių pėstininkų.

Atskubėjusi pagalba smogė į kazokų užnugarį ir sudarė galimybes Zagalėje įsitvirtinusioms pajėgoms kontratakuoti. Sinchroniškų veiksmų išdavoje kazokai buvo sutriuškinti ir persekiojami atsitraukė į pelkes. Pelkėse kazokai mėgino įsitvirtinti ir priešinosi iki sutemų. Birželio 18 d. ryte sukilėliai mėgino trauktis toliau. Sunkiai sužeistas I. Holota negalėjo judėti ir žuvo. Kiti kariai buvo atkakliai persekiojami ir naikinami ar imami į nelaisvę. Į rytus nuo Zagalės, traukimosi kryptimi, nugalėtojai supylė septynis pilkapius, kuriuose palaidoti žuvusieji.

Kazokų nuostoliai siekė apie 1600 žmonių. Mūšio metu žuvo ir pats kazokų vadas pulkininkas Ilja Holota. ATR nuostoliai siekė 216 žuvusiųjų ir sužeistųjų. Buvo sužeistas ir vienas iš LDK karo vadų – Valerianas Falenckis.

Kitų šaltinių teigimu, mūšio rezultatą lėmė kapitono Samuelio Smolskio veiksmai, kuris, vadovaudamas keturioms ATR kariuomenės kazokų vėliavoms (vidutinės ginkluotės kavalerijos eskadronas klaidinančiu pavadinimu), sėkmingai puolė ir sutriuškino kairįjį Zaporožės kariuomenės sparną. Mūšyje pasižymėjo ir bent keli ATR kariuomenės totorių daliniai.

Literatūra

1. (PL) Piotr Borawski: Tatarzy w dawnej Rzeczypospolitej. Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1986, s. 134. ISBN 83-205-3747-9.
2. (BY) Вітальд Бярнацкі. Паўстаньне Хмяльніцкага: Ваенныя дзеяньні ў Літве ў 1648–1649 гг. // ARCHE. 1 – 2. 2008. С. 125–130
3. (PL) Poleskie ostatki. W: Grzegorz Rąkowski: Czar Polesia. Pruszków: Oficyna Wydawnicza „Rewasz”, 2005, s. 486, seria: Smak Kresów. ISBN 83-85557-92-X.
4. (UA) Мицик Ю. Полковник Ілля Голота і битва під Загалем 1649 р. // На службі Кліо. – Київ, 2000. С. 176–189;
5. (PL) Tomasz Ciesielski: Od Batohu do Żwańca. Wojna na Ukrainie i w księstwach naddunajskich 1652–1653. Warszawa: „Inforteditions”, 2008. ISBN 978-83-89943-23-1.
6. (PL) Henryk Wisner: Janusz Radziwiłł 1612–1655, Wydawnictwo MADA, Warszawa 2000.