Vladas Rėklaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vladas Rėklaitis
Vladas Rėklaitis.jpg
Gimė: 1888 m. sausio 18 d.
Daugirdėliai, Alytaus apskritis
Mirė: 1952 m. balandžio 4 d. (64 metai)
Čikaga, JAV
Tėvas: Simonas Rėklaitis
Sutuoktinis(-ė): Viktorija Mikuličaitė
Partija: 1935 m. Tautininkų sąjunga
Žymūs apdovanojimai:
Commons-logo.svg Vikiteka: Vladas RėklaitisVikiteka
Ukmergės burmistras Vladas Rėklaitis.jpg
Vlado Rėklaičio memorialinė lenta.jpg
Pulkininkas Vladas Rėklaitis su šeima.jpg

Vladas-Juozas Rėklaitis (1888 m. sausio 18 d. Daugirdėliai, Alytaus apskritis – 1952 m. balandžio 4 d. Čikaga, JAV) – Lietuvos karininkas, pulkininkas, visuomenės veikėjas, 1931–1940 m. Ukmergės burmistras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vyriausias iš brolių – būsimo generolo Miko Rėklaičio ir generalinio štabo pulkininko Antano-Simano Rėklaičio. Dar turėjo brolį Vaclovą, Kazį, seserį Anelę Rataiskienę, Emą Reklaitytę, Oną Volungevičienę ir Juzefą Rinkevičienę. 1901–1905 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1905–1908 m. dirbo mokiniu Vilkaviškio vaistinėje. 1908 m. išlaikė provizoriaus egzaminą, paskirtas provizoriaus padėjėju Jekaterinoslave, kur dirbo iki 1909 m.

Karjera kariuomenėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1909–1911 m. atliko karo prievolę Rusijos caro kariuomenėje. Tarnavo puskarininkiu, tačiau tarnybos pabaigoje baigė jaunesniųjų karininkų karo mokyklą, išlaikė atsargos praporščiko egzaminą. 1911 m. Nižnij Novgorode dirbo vaistininku, 1912 m. persikėlė į Maskvą ir dirbo Zamoskvorečės vaistinėje. Studijavo farmaciją Charkovo universitete. 1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į Rusijos kariuomenę kaip atsargos karininkas. Pasiųstas į frontą, dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais. Fronte tris kartus sužeistas, du kartus kontūzytas. [1] Demobilizuotas 1918 m. gegužės mėnesį štabskapitono laipsniu. Rusų karinės vadovybės už narsą fronte apdovanotas Šv. Vladimiro 4-ojo, Šv. Stanislovo 2-ojo ir 3-ojo, Šv. Anos 2-ojo ir 3-ojo laipsnio ordinais.

1918 m. Vladas Rėklaitis grįžo į Lietuvą ir dirbo stambiame tėvų ūkyje.

1919 m. vasario 3 d. įstojo į Lietuvos kariuomenę – 1-ąjį pėstininkų Gedimino pulką. Jam iš karto buvo pavesta organizuoti naujokų šaukimą Marijampolės, Seinų ir Alytaus apskrityse. Liepos 1 d. paskirtas Šakių karo komendantu. 1919 m. lapkričio mėnesį pripažintas karinis majoro laipsnis. Dalyvavo kovose su lenkais. 1920 m. lapkričio mėnesį vadovavo 7-ajam pėstininkų pulkui kautynėse su L. Želigovskio daliniais ties Širvintomis. Už pasižymėjimą ties Širvintomis buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus. [2][3]

Nuo 1921 m. vasario vadovavo 5-ajam pėstininkų Kęstučio pulkui. [4] 1923 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1925 m. spalį perkeltas į Krašto apsaugos ministerijos Ūkio ir finansų valdybą. Nuo 1926 m. sausio 1 d. paskirtas etatiniu Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi. 1927 m. rugpjūčio mėnesį pakeltas į pulkininko laipsnį. 1928 m. birželio 15 d. paskirtas KAM ypatingųjų reikalų karininku. [5]

Už Širvintų kautynes lenkų fronte su pavėlavimu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. 1928 m. gruodžio 9 d. „Įsakyme Kariuomenei“ Nr. 9 išspausdintas Respublikos Prezidento aktas Nr. 713: „Aš, Antanas Smetona, Lietuvos Respublikos Prezidentas, pasiremdamas Vyties Kryžiaus ordeno įstatymu, ypatingų reikalų karininką prie Krašto apsaugos ministerio pulkininką Vladą Rėklaitį už pasižymėjimus kovose 1920 metų lapkričio mėn. 21 dieną su lenkais ties Širvintomis apdovanoju pirmos rūšies 3-ojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. Kaunas. 1928 m. lapkričio mėn. 23 d.“ [6][7]

Prezidento aktą kontrasignavo Ministras Pirmininkas ir laikinai einantis Krašto apsaugos ministro pareigas prof. Augustinas Voldemaras. [8]

1929 m. vasario 10 d. pačiam prašant paleistas atsargon. [9]

Veikla išėjus į atsargą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1931–1940 m. ėjo Ukmergės burmistro pareigas, juo rinktas dukart. V.Rėklaičiui tapus buristru pradėtas 1931 m. pradėtas įrenginėti miesto vandentiekis. [10] Ukmergėje buvo sutvarkytas gatvių apšvietimas, grįstos gatvės, pastatytos trys pradinės mokyklos. [11]

Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvuose saugomuose dokumentuose yra užrašyti burmistro Vlado Rėklaičio žodžiai, kuriais jis apibūdina to meto Ukmergę. Pasak Vl. Rėklaičio, 1937 m. Ukmergėje buvo du malūnai, elektros stotis, dvi spaustuvės, dvi lentpjūvės, du kino teatrai, autobusų stotis, pašto, telegrafo ir telefono stotis, odų, aliejaus dirbtuvės, koklių bei plytų dirbtuvės, „Vienybės“ liejykla, keletas viešbučių, valgyklų.[12] 1932 m. įrengtas vandentiekis. Ukmergiškių ir apskrities gyventojų vaikai mokėsi 6 pradžios mokyklose bei trijose gimnazijose: lietuvių, lenkų, žydų. Pastatyta moderni ir puošni Antano Smetonos vardo gimnazija. Ten mokėsi vyresnioji pulkininko duktė.

Okupacijos metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. liepos 12 d. bolševikų suimtas ir kalintas Ukmergėje. NKVD atsargos karininką kaltino, kad jis buvęs „stambus dvarininkas, turėjęs 135 hektarus žemės“, 1935–1940 m. priklausęs Tautininkų sąjungai, ilgai buvęs Ukmergės burmistru ir net palaikęs puikius santykius su „diktatoriumi Smetona“ (prieš Vladą Rėklaitį užvestoje NKVD baudžiamojoje byloje yra įsegtas pakvietimas pulkininkui 1927 m. lapkričio 23 d., 17 valandą, apsilankyti Respublikos Prezidento rūmuose ir Kariuomenės dienos proga išgerti arbatos). O būdamas burmistru, pasirodo, „nedavė pakankamai darbo miesto proletariatui ir net niekino komunistus“. 1941 m. birželio 14 d. šeima – žmona ir abi dukterys, nelaukiant teismo sprendimo Vlado Rėklaičio byloje, ištremta į Altajaus kraštą. [13][14]

Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, iš Ukmergės kalėjimo išlaisvintas. Vokiečių okupacijos metais vėl ėjo burmistro pareigas, bet neilgai, nepritaręs vykdomai politikai žydų atžvilgiu pasitraukė iš pareigų jau 1941 m. liepos mėnesio pabaigoje. Įsakymą dėl žydų geto steigimo Užupyje pasirašė jo pavaduotojas, kuris nuo 1942 m. jau įvardijamas kaip burmistras. 1944 m. vasario mėn. generolui P. Plechavičiui pradėjus kurti Vietinę rinktinę tapo Ukmergės apskrities Vietinės rinktinės karo komendantu. [15] 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Surado savo šeimos pėdsakus Sibire, stengėsi jiems padėti. [16]

1952 m. balandžio 4 d. mirė nuo širdies smūgio Čikagoje. Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse.

Australijoje leidžiamas laikraštis „Mūsų pastogė“ 1952 m. spalio 28 d. jo atminimui paskyrė lyrišką Elzės Rataiskienės straipsnį „Žmogus iš Šiaurės krašto“. Jame labai vaizdingai parodyta narsaus karininko ir puikaus, jautraus žmogaus tragedija – gyvenimas toli nuo Tėvynės, rūpestis Sibire vargstančia žmona ir dukrelėmis, gimtojo krašto nostalgija. Keliomis eilutėmis paminėtas jo paskutinis noras ir vilties kibirkštėlė: „kada nors vėl susitikti, grįžti Tėvynėn ir atstatyti išardytą gūžtą“. [17]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1922 m. vedė iš lenkų bajorų kilusią Viktoriją Mikuličaitę (1901–1972), išaugino dukras Izoldą Suchoparovą (1923–2000) ir Gražiną Mikulskienę (1927).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. K. Ališauskas Pulkininkas Vladas Rėklaitis // „Karys“ 1952 m. Nr. 6
  2. „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ VI tomas.
  3. Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenės Nepriklausomybės kovose 1918–1920.
  4. K. Ališauskas Pulkininkas Vladas Rėklaitis // Karys 1952 m. 6 Nr.
  5. Lietuvos enciklopedija. XXV tomas. Bostonas 1961.
  6. Ypatingų reikalų karininko prie Krašto Apsaugos Ministerijos pulkininko Rėklaičio Vlado Tarnybos lapas, 1929
  7. Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvas
  8. „Karys“ 1952 m. Nr. 6
  9. Gen. Povilas Plechavičius. Niujorkas „Karys“ 1979.
  10. Ukmergės vandenų istorija
  11. K. Ališauskas Pulkininkas Vladas Rėklaitis // Karys 1952 m. 6 Nr.
  12. Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvas
  13. Lietuvos ypatingasis archyvas
  14. Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1953. 1 tomas. – Vilnius, 1999.
  15. K.Dobkevičius Plechavičiukams – 70 XXI amžius. Nr. 15 (2085). 2014 m. balandžio 11 d.
  16. JAV lietuviai. – Vilnius, 2002.
  17. „Mūsų pastogė“ 1952 m. spalio 12 d.