Vitingai
Vitingai (prūs. *vītingīs) – senovės prūsų didikai (bajorai), vėliau ėję karo tarnybą Vokiečių ordino valstybėje, daugiausia gentinės diduomenės palikuoniai. XIII–XV a. sudarė dalį smulkiųjų feodalų. Vokiečių ordino kariuomenėje sudarė atskirus junginius. Už karo tarnybą, pilių statybos bei remonto darbus pagal prūsų teisę, retas kuris – pagal Kulmo teisę valdė lenus.
Vitingai kryžiuočių kariuomenėje sudarė atskirus dalinius – vėliavas. Daug jų žuvo verčiami dalyvauti dažnuose Vokiečių ordino karo žygiuose į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę arba lietuvių kariuomenės atsakomuosiuose antpuoliuose į užkariautą Prūsiją.[1]
Iki XVI a. pr. dauguma vitingų suvokietėjo ir susiliejo su smulkiaisiais vokiečių feodalais Prūsijoje.[2]
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis vitingas (vokiškuose šaltiniuose užrašomas kaip witing (rekonstruojama prūsiška forma *vītingīs) yra germaniškos kilmės – kilęs iš sen. isl. víkingr, germanų *vīking- ('vikingas, normanas'). Tik neaišku, ar patekęs pas prūsus tiesiai iš skandinavų, ar per slavų vitędzь (rus. витязь).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vitingai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
- ↑ Vitingai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 321–322 psl.
- ↑ witing: Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 4 t. 255–256 psl.