Vincentas Duninas-Marcinkevičius
| Vincentas Duninas-Marcinkevičius bltr. Вінцэнт Дунін-Марцінкевіч | |
|---|---|
| |
| Vincentas Duninas-Marcinkevičius | |
| Gimė | 1808 m. vasario 4 d. Poniuškovičių palivarkas, Bobruisko apskritis, Minsko gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1884 m. gruodžio 21 d. (76 metai) Liucinka, Minsko apskritis, Minsko gubernija, Rusijos imperija |
| Veikla | baltarusų rašytojas, dramaturgas, baltarusų literatūros klasikas |
Vincentas Duninas-Marcinkevičius (bltr. Вінцэнт Дунін-Марцінкевіч, 1808 m. vasario 4 d. Poniuškovičių palivarkas, Bobruisko apskritis, Minsko gubernija, Rusijos imperija – 1884 m. gruodžio 21 d. Liucinka, Minsko apskritis, Minsko gubernija, Rusijos imperija) – baltarusų rašytojas, dramaturgas, baltarusų literatūros klasikas.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vincentas Duninas-Marcinkevičius gimė 1808 m. vasario 4 d. Poniuškovičių palivarke, Minsko gubernijoje, bajorų šeimoje. Ūgtelėjęs Vincentas baigė Bobruisko apskrities mokyklą ir Vilniaus basilijonų bursą. Baigęs vidurinius mokslus įstojo į Sankt Peterburgo universiteto, pagal kitus duomenis į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Tačiau mokslą turėjo nutraukti dėl ligos. Metęs mokslus dirbo valdininku Minsko teismo baudžiamųjų bylų skyriuje, taip pat vertėju Minsko dvasinėje konsistorijoje.
1835 m. lapkričio mėn., įtarus kilmės dokumentų ir karališkųjų antspaudų klastojimu, Duninas-Marcinkevičius buvo areštuotas ir laikomas namų arešto sąlygomis miesto sargybos name ir maždaug savaitę išbuvo Minsko kalėjimo pilyje arba, kaip ji neoficialiai vadinta, Piščialovskio pilyje. Vincentas Duninas-Marcinkevičius grįžo dirbti į dvasinę konsistoriją tik po 4 mėnesių.
1840 m. išėjęs iš tarnybos, įsigijo Liucinkos palivarką netoli Ivenčiaus. Ši gyvenamoji vieta jam tapo nuolatine, tačiau rašytojas daug laiko praleisdavo Minske tarp demokratinės inteligentijos.
Duninas-Marcinkevičius ne tik užsiėmė rašytojo veikla, bet aktyviai įsitraukė į švietėjišką darbą – jis organizavo gudų mokyklas, rinko tautosaką ir įrašinėjo šnekamąją gudų kalbą. Į jo namus susirinkdavo visa Minsko inteligentija, kur buvo aptarinėjama gudų kultūros ir literatūros būklė.
Nemažai laiko Duninas-Marcinkevičius paskyrė teatrui. Jis nepraleisdavo nė vieno teatro spektaklio ar operos Minske. Dunino-Marcinkevičiaus pastangomis buvo sukurta pirmoji Gudijos teatro grupė. Joje dalyvavo rašytojo šeima, kaimynai, vietinių mokyklų moksleiviai, pažįstami, valstiečiai. Teatro repertuarą sudarė paties Dunino-Marcinkevičiaus parašytos pjesės. Teatras apėmė dramos, vokalinės-muzikinės ir šokio meno kūrinius. Pastatytose pjesėse buvo daug vietinio folkloro. Teigiama, jog Vincento Dunino-Marcinkevičiaus teatras žadino žiūrovų tautinį identitetą.
Pirmasis komiškos operos „Ідылія“ pastatymas įvyko 1852 m. vasario 9 d. Jos metu scenoje atvirai skambėjo gudų kalba. Ši data laikoma Baltarusijos scenos meno atsiradimo data. Po pirmojo „Ідылія“ pasirodymo, operą uždraudė valdžia. Vėliau opera buvo pastatyta Minske ir kituose miestuose nelegaliai.
Nuo 1862 m. kovo mėn. iki 1864 m. vasario 22 d. Vincentas Duninas-Marcinkevičius slapstėsi Dabraulianų dvare pas Matildą Giunterytę-Bučinską nuo caro administracijos persekiojimo.
Po to, kai Dabraulianų dvaras buvo sekvestruotas, 1864 m. Vincentas Duninas-Marcinkevičius buvo priverstas persikelti į gretimą Svierių miestelį, kuriame gyveno šešis mėnesius iki arešto.
1863 m. sukilimo metu caro žandarmerijos pareigūnai priskyrė Vincentui Duninui-Marcinkevičiui antivyriausybinių leidinių autorystę. Dukters Kamilos tremtis, paties Dunino-Marcinkevičiaus areštas 1864–1865 m., baudos, griežta policijos priežiūra po paleidimo iš kalėjimo – visa tai smarkiai paveikė rašytojo sveikatą.
Vincentas Duninas-Marcinkevičius mirė 1884 m. Liucinkos kaime.
Žymiausi kūriniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Opera „Ідылія" (1846) – pirmasis teatro kūrinys, parašytas gudų kalba;
- Poema „Гапон" (1855) – pirmoji poema, parašyta gudų kalba;
- Poema „Wieczernice i Opętany" (1856);
- Poema „Ciekawyś? Przeczytaj! Trzy powiastki i wierszyk ulotny" (1857);
- Poema „Dudarz białoruski";
- Poema „Быліцы, расказы Навума";
- Poema „Халімон на каранацыі";
- Poema „Lucynka czyli Szwedzi na Litwie" (1861);
- Vaidinimas „Пінская шляхта" (1866);
- Pirmasis Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas" vertimas į gudų kalbą (1859).
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Кісялёў Г. Спасцігаючы Дуніна-Марцінкевіча. – Мн., 1988.
- Навуменка І. Вінцэнт Дунін-Марцінкевіч. – Мн., 1992.
- Рагойша В. Вінцэнт Дунін-Марцінкевіч // Беларуская літаратура: вучэб. дапам. для 9-га кл. устаноў агул. сярэд. адукацыі з беларус. і рус. мовамі навучання / пад рэд. В. П. Рагойшы. – Мн.: Нац. ін-т адукацыі, 2011. – 320 с. ISBN 978-985-465-898-8
- Янушкевіч Я. Вінцэнт Дунін-Марцінкевіч // Гісторыя беларускай літаратуры XI–XIX стагоддзяў. У 2 т. Т. 2. Новая літаратура: другая палова XVIII–XIX ст. / НАН Беларусі, Ін-т мовы і літ. імя Я. Коласа і Я. Купалы; навук. рэд. тома У. I. Мархель, В. А. Чамярыцкі. – 2-е выд. – Мінск: Беларус. навука, 2010. – 582 с. ISBN 978-985-08-1167-7.
- Wincenty Dunin-Marcinkiewicz: poeta polsko-białoruski / Józef Gołąbek. – Wilno, 1932.